Apie stebuklingą, bet labai praktišką būdą “minusą“ paversti „pliusu“

Autorius: Eglė Masalskienė

Šaltinis: http://www.nlpcentras.lt/

“Koks bjaurus šiandien oras nuo pat ryto – pilka, šlapia ir šalta…”

“Ir dar kava baigėsi… Na kodėl nesmagumai nuo pat ryto?”
“To tik betrūko – koks kvailys užstatė mano automobilį! Ir taip jau vėluoju.”
“Šiandien atvyksta filialų vadybininkai?! Blogiau ir būti negali – aš nieko jiems dar neparuošiau.“
„Dingo elektra! Na, dabar tai jau galas viskam – man stresas.“
(Kolegai): „p. Stasy, jūs labai blogai padarėte, kad neatsiuntėte man to anksčiau…“
(Klientui): „Turiu jums nekokią naujieną – jūsų užsakymas negali būti atliktas anksčiau nei…“
(Vadovams): „Man trūksta žinių šioje srityje, todėl aš niekaip nesugebėsiu tos užduoties atlikti taip gerai, kaip tai padarydavo Asta.“
(Sau): „Pasirodžiau kaip visiška kvaiša!“
„Košmariška diena… Greičiau ji baigtųsi.“
Pasitaiko? Na, žinoma, o kam gi ne… Patinka? Vargu… Padeda dirbti? O gal gerina tarpusavio santykius? Greičiau atvirkščiai… Tai gal stiprina pasitikėjimą savimi? Kurgi ne…

Kartą, jau senokai, viena seminare dalyvavusi biuro administratorė papasakojo apie vaikam skirtą knygelę, kurią ji vakarais skaito savo dukrai. Toji knygelė – tai istorija apie mergaitę ir jos auklę, išmokiusią ją stebuklingo žaidimo, galinčio gyvenimą nudažyti džiugiomis spalvomis. Mano įspūdis, išgirdus šį pasakojimą, buvo toks stiprus, jog ne tik kad nepamiršau jo daugelį metų, bet ir pati ėmiau “žaisti” šį žaidimą. Detalės, deja, išsitrynė, todėl vėl ir vėl perpasakodama jį pridedu ir šiokios tokios kūrybos. Tad tie, kas patys skaitėte šią istoriją, nenustebkite dėl, manyčiau, neesminių jos pakeitimų.

Gyveno kartą, prieš daugelį metų, maža mergaitė. Turėjo ji mamą ir tėtį, gyveno name su dideliu sodu, o prižiūrėjo ją auklė-vienuolė. Su aukle mergaitė praleisdavo ištisas dienas – drauge mokydavosi, skambindavo pianinu, vaikštinėdavo ir, žinoma, žaisdavo… Auklė išmokė ją žaisti ir žaidimą, kurį jos vadindavo „Kaip gerai, kad…“. Kaip jį žaisti? Ogi reikia pasakyti „Kaip smagu, kad …“ (arba – „kaip gerai, kad…“ ir pratęsti mintį užbaigiant sakinį „nes …“.
Kartą mergaitė siuvinėdama įsidūrė. Atbėgo pas auklę ašarų pilnomis akimis ir rodo jai kraujuojantį pirštelį. O auklė nepradeda guosti mergaitės, bet siūlo jai: „Žinai, pažaiskime mūsų žaidimą „Kaip smagu, kad…“.
„Kaip gerai, kad įsidūriau pirštelį“, – netvirtu balseliu sako mergaitė, – „gerai, nes… nes… nes galėjau juk įsidurti net du pirštelius“.
„Taip“, – pritaria auklė, – „kaip gerai, kad įsidūusii pirštelį, greitai pamatei tai, nes juk galėjo kraujo lašelis nukristi ant siuvinėjamos staltiesės ir sutepti ją, o tai juk dovana mamai vardadienio proga, nespėtum kitos išsiuvinėti“.
„Kaip smagu, kad įsidūriau pirštelį ir nešaukiau garsiai, nes mama būtų labai išsigandusi – ji visada pergyvena, kai man kas atsitinka“, – mergaitės ašaros jau nudžiūvusios, balselis guvus, ją pagauna azartas, – „Aš tuoj sugalvosiu dar daugiau, kodėl galėčiau pasakyti, kaip gerai, kad įsidūriau pirštelį… Kaip gerai… kaip gerai, nes dabar, o ne vakar, kai turėjome eiti teatrą… kaip gerai, kad … kad adatėlė nenulūžo…“.
Mergaitė jau šokinėja ir juokiasi. Auklė šypsosi – koks puikus žaidimas!
Kitą dieną mergaitė važinėjosi dviratuku sodo keliukais, o auklė žingsniavo šalia. Dviratukas užkliuvo už medžio šaknies, ir mergaitė apvirto skaudžiai susimušdama koją. Dar klūpėdama ant žemės ji pirmiausiai pažvelgė į auklę, ir tuoj pat prisiminė jų žaidimą „Kaip gerai, kad…“. Tuomet pamažu atsistojo, nusivalė smėlėtas rankas, ir ramutėliu balsu pasakė: „Kaip smagu, kad nukritau čia, o ne kokioj baloj…“ Po to šlubčiodama priėjo prie auklės, parodė jai nubrozdintą kelį ir pridūrė: „Ir gerai, kad susimušiau tik vieną koją“.
Šis žaidimas mergaitei taip patiko, jog ji neapsieidavo be jo nei dienos. Nesvarbu, kas benutiktų – ar reikėdavo nesmagų darbą dirbti, ar susipykdavo su namiškiais, ar negaudavo to, ko norėdavo – žaidimas padėdavo visada. Žodžiai „Kaip gerai, kad…“ tapo tiesiog įpročiu kiekvienoj sudėtingesnėj situacijoj. Net ir tuomet, kai mergaitė užaugo, ir auklės jai seniai nebereikėjo, ji juos vis prisimindavo.
Po daugelio metų, ilgai ir sunkiai sirgęs, mirė tos mažos mergaitės, kuri jau buvo tapusi suaugusia mergina, tėvas. Į laidotuves atvyko ir auklė. Ji priėjo prie netekties prislėgtos savo auklėtinės, paėmė ją už rankos ir pasakė: „Žinau, tau sunku. Bet net ir dabar mes galime pažaisti mūsų seną žaidimą „Kaip gerai, kad…““. Mergina atsakė jai: „Kaip gerai, kad taip yra – jam nebeskauda, jis nebesikankina – tėtis dabar danguje, jam ramu“. Ir jo abi nusišypsojo.
Kai gerai, kai moki tokį žaidimą…

Tuomet dar nesidomėjau NLP ir nežinojau, kad, pasirodo, tokiais žaidimais domisi ne tik išmintingos auklės, bet ir rimti praktinės psichlogijos specialistai. Šie šį stebuklingą nelaimių pavertimo teigiamomis nuotaikomis būdą būtų pavadinę refreimingu. Pats žodis, pažodžiui verčiant iš anglų kalbos, reikštų „perrėmininimas“ arba – įstatymas į kitus rėmus, o jo esmė – kiekvieną faktą galime tarsi įrėminti į daugybę skirtingų rėmų, t.y. pažvelgti į jį vertinant vis kitu aspektu. Išmokus „kaitalioti rėmus“, išmokstame ir įžvelgti daugiau nei vieną įvykio ar fakto reikšmę. O juk kaip dažnai, nutikus tam, ką iš pirmo įspūdžio pavadiname nelaime, ir emocijos, ir protas ties ta reikšme tarsi ir užsiblokuoja, nieko kita daugiau ir nebeįstengdami pamatyti.

Tam, kad pamatytume, kaip veikia metodo, vadinamo refreimingu, principas, padarykime vieną mažą eksperimentą:
Susiraskite kokį nedidelį paveikslėlį, ir pasidarykite daug jo kopijų – na, kokias dešimt ar penkiolika. Dabar tas visas kopijas įdėkite į įvairiausius rėmelius – kuo skirtingiausius tiek dydžiu, tiek forma, spalva, stiliumi ir dar kuo tik įmanoma. Galite panaudoti turimų paveikslų ar nuotraukų rėmus, papuošalams skirtus rėmelius-pakabukus, veidrodžius, net televizoriaus ekraną, taip pat galite greitosiomis pasidaryti ir popierinių. Jei rėmelis labai mažytis, gali būti, kad jūsų pavekslėlį teks labai apkarpyti, ir matysis jo tik viena kuri detalė – ta, kurią nuspręsite laikyti pagrindine, ir kurią apkarpę paliksite. Ir atvirkščiai – jei rėmas labai didelis, pavyzdžiui, veidrodis ar televizoriaus ekranas, nedidelis paveikslėlis užims jame nedaug vietos, o fono bus daug. Tas fonas – irgi mūsų rėmelio dalis, galite atitinkamai parirnkti ir jį. Kai baigsite, peržvelkite savo kolekciją. Pamatysite, kiek daug skirtingų paveikslų turite! Jie skiriasi savo nuotaika ir kone kiekviename galima įžvelgti kitokią prasmę. O juk paveikslėlis, kurį rėminote, buvo tas pats… Pasirodo, rėmas – ne vien bereikšmė pakuotė.
Lygiai taip pat į skirtingus rėmelius patalpinti galime ir įvairius savo gyvenimo faktus – pradedant kasdieniais įvykiais ir baigiant itin reikšmingais dalykais. Tik tie rėmeliai, jei kalbėsime apie psichologinį metodą, bus ne materialūs ir „pačiupinėjami“, o tiesiog juste juntami, mat jie – tai mūsų mintys ir požiūriai. Juk yra toks gerai žinomas posakis – „o pažiūrėjus kitu kampu…“

Kaip byloja sena sena legenda, vienam šachui prisisapnavo klaikus sapnas – kad jam esą iškrito visi dantys ir nuslinko plaukai. Nubudo šachas išpiltas šalto prakaito, ir niekaip košmariškų vaizdų užmiršti negali. Tais laikais tikėta, kad sapnai neša svarbias žinias, taigi, šachas, ilgai nelaukdamas, liepė pakviesti rūmų sapnų aiškintoją. Šis išklausė pasakojimo ir tarė: „Didysis šache, tavo sapnas reiškia, kad netrukus tu neteksi visų savo artimųjų ir giminių!“. Šachui nepatiko tokia jam žadama ateitis. Jis baisiai supyko, ir liepė nukirsdinti sapnų aiškintojui galvą. Tuomet jis pasikvietė kitą sapnų žinovą, ir uždavė jam tą patį klausimą – ką reiškia tas baisusis jo sapnas.Visose to meto sapnų aiškinimo knygose plaukų išslinkimas ir dantų iškritimas buvo aiškinami taip pat, todėl antrasis sapnų žinovas šachui taip pat davė tokį patį atsakymą, kaip ir pirmasis. O šachas ir jam nukirsdino galvą. Bet nurimti jis niekaip negalėjo, todėl po visą šalį išsiuntinėjo šauklius su žinia, kad „tas, kas sugebės teisingai išaiškinti šacho sapną, bus apipiltas auksu nuo galvos iki kojų, bet jei aiškintojas kalbėsiąs neteisingai – neteksiąs galvos“.
Išgirdo ir Nasredinas šią žinią. Ilgai nelaukęs nuėjo jis tiesiai į rūmus. Sargybiniai jam sąžiningai papasakojo, kas nutiko pirmiesiems sapnų aiškintojams, bet Nasredinas vistiek prašėsi nuvedamas pas šachą – jis buvo įsitikinęs, kad iš rūmų išeis nešinas maišu aukso. Taip ir atsitiko – po kiek laiko Nasredinas pasirodė su didžiuliu maišu aukso, o apstulbę miestelėnai apspito jį ir ėmė klausinėti, ką gi šis pasakęs šachui. Nasredinas taip jiems atsakė: „Nesu patyręs sapnų žinovas, bet knygose perskaičiau, kad plaukų išslinkimas ir dantų iškritimas reikškia tik viena – artimųjų ir giminių netektį. Maždaug taip aš šachui ir pasakiau…“. „Bet juk ankstesnieji sapnų aiškintojai sakė tą patį, ir dėl to palaidojo savo galvas!“, – nustebo miestelėnai. „Teisingai, – atsakė Nasredinas ir tuoj pat paaiškino, – bet aš pasakiau, kad šachas smarkiai pergyvensiąs visus savo artimuosius ir giminaičius.“

Pasirodo, žinią apie tą patį faktą galima pasakyti visiškai skirtingai! Tai ir reiškia: parinkti kitą (tinkamesnį) rėmelį arba, kitaip sakant – padaryti refreimingą. Svarbiausia, kad žinia perduodama ta pati, bet poveikis gaunamas visiškai skirtingas. Juk akivaizdu (tik pabandykite įsivaizduoti save šacho vietoje!) pranešus apie greitą savo artimųjų netektį, vaizduotė kaip mat piešia jums liūdną vaizdą – sėdite vienas apimtas sielvarto kupina skausmo širdimi… Tuo tarpu išgirdęs, kad gerokai pergyvensite visus savo artimuosius, vaizduotėje greičiausiai matote save jau seną, žilą, tiesa, be artimųjų, bet laimingą, kad likimas jums suteikė sveikatos nugyventi tokį ilgą gyvenimą ir sulaukti garbaus amžiaus.

Jei norite išmokti „refreiminguoti“, pradėti vertėtų nuo sugebėjimo į tą pačią situaciją pažiūrėti iš skirtingų pozicijų treniravimo. Taigi – pratinkimės įžvelgti naujas įvykių reikšmes. Kaip Nasredinas, kuris tam pačiam sapno aiškinimui suteikė kitą – patrauklesnę – prasmę. Mokėjimas tai daryti tiesiog natūraliai, iš prigimties, dažniausiai būdingas tiems žmonėms , apie kuriuos sakome, kad juos lydi sėkms. Tokie žmonės būna lankstūs, lengvai prisitaiko prie besikeičiančių aplinkybių, jų neklamuoja stresai ir blogos nuotaikos, su jais gera būti kitiems – todėl jie lengvai tampa tarsi traukos centru, taigi, ir lyderiu. Dažniausiai šie „sėkmingieji“ pasitiki savimi ir likimu bei tiki jų laukiančia puikia ateitimi. Bet jeigu jūs ir „negimėte su marškinėliais“, ką jau ką,, o sugebėjimą tuos pačius dalykus matyti iš skirtingų pusių, galima išsiugdyti.

Pradėkim nuo žodyno. Pirmiausiai surašykite stulpeliu kuo daugiau žodžių, kurie, kaip kad įprasta, dažniausiai vartojami neigiama prasme. Užsirašykite viską, kas tik šaus į galvą. Tai gali būti ir daiktavardžiai, ir būdvardžiai, ir veiksmažodžiai, ir trumpi keleto žodžių deriniai. Pavyzdžiui :
Tingėti
Polinkis meluoti
Godumas
Nepunktualus
Kerštas
Egoizmas
O dabar greta kiekvienos sąvokos dėkite brūkšnį ir užrašykite šiai sąvokai tarsi simetrišką apibūdinimą.
Tingėti – į gyvenimą žiūrėti filosofiškai ir neskubant
Polinkis meluoti – laki fantazija
Godumas – taupumas
Nepunktualus – gyvenantis individualiu ritmu
Kerštas – teisingumo atkūrimas
Egoizmas – mokėjimas susikurti komfortiškas sąlygas bet kokiose situacijose
Kuo daugiau sąvokų mokėsite pasakyti ir kitaip, tuo geriau. Tačiau verta įsidėmėti, kad čia visada galioja ir sveiko proto taisyklė arba – „kas per daug, tas nesveika“…

Sekantis pratimas – dabar jau galite bandyti „refreiminguoti“ situacijas, su kuriomis esate susidūrę (galėtumėte susidurti), ir kurios jums kažkuo buvo (galėtų būti) nemalonios. Lygiai taip pat, kaip ir su žodžiais, trumpai aprašykite keletą jų kairėje lapo pusėje, dešiniąją palikdami simetriškam jų interpretavimui. Tokio refreimingo pavyzdį jūs jau skaitėte pačioje pradžioje – tai ir buvo žaidimas „kaip gerai, kad …“. Žinoma, galima apsieiti ir be šio džiaugsmingo šūkio, tiesiog pasakokite apie aptariamą situaciją tarsi matytumėte ją iš kitos pusės.

Tai – taip vadinamas prasmės refreimingas, jo esmė – suvokti naują (kitą) įvykio ar aplinkybių reikšmę. Schematiškai tai galėtume pavaizduoti taip:
1.Faktas
2.Spontaniškas neigiamas jo vertinimas
3.Teigiamos to fakto prasmės pamatymas
Darydami prasmės refreimingą, klauskite savęs:
O ką TAI dar galėtų reikšti?
Juk tai tarsi tas pats paveikslėlis, tik vis kituose rėmeliuose.

Yra ir kita refreimingo rūšis – tai konteksto refreimingas. Šiuo atveju viskas būtų taip tarsi imtume paveikslėlį su rėmeliais, ir ne rėmelius jam keistume, o ieškotume tokios vietos, kur jis, taip įrėmintas, geriausiai derėtų – gal konferencijų salėje, gal virtuvėlėje, gal pastatytas ant darbo stalo, o gal ant palangės prie tos gėlės… Kitaip sakant, dabar imtume ieškoti naujos situacijos (naujo konteksto), kurioje tai, kas iš pirmo žvilgsnio atrodė problematiška, pasirodytų besant tam tikra vertybe ar privalumu. Schema būtų tokia:
1.Faktas
2.Spontaniškas neigiamas jo vertinimas
3.Sutikimas, kad šiomis aplinkybėmis šį faktą tikrai reikia vertinti neigiamai
4.Įžvelgimas tų aplinkybių, kuriomis šis faktas atrodytų kiek kitaip, kur kas teigiamiau ar net labai teigiamai.
Pavyzdžiui, jums nepatinka tai, kad esate nedidelio ūgio, ir dar kaip tyčia šiame filiale dirba visi vos ne „dvimetriniai“. Tačiau kai vasaros sąskrydžio metu dalyvaujate varžybose, jūsų filialas tik jūsų dėka laimi tą rungtį, kur reikia įveikti žemą ir siaurą labirintą – jokie dvimetriniai ten tiesiog netelpa, o šliaužti būtų taip lėtai…
Darydami konteksto refreimingą, klauskite savęs:
O kokioje situacijoje TAI būtų vertinga (naudinga, gerai)?

Mes dažnai negalime pakeisti mus supančių aplinkybių ar faktų bei įvykių, su kuriais susiduriame, bet mes visada galime keisti savo požiūrį į juos. Jei tik norime. Na, o jei toks noras – kurti savo pasaulį mielesnį – yra, belieka pradėti. Sėkmė garantuota, nes nesėkmių, einant šia kryptimi, tiesiog nebūna.