Kas lemia kelią į sėkmę

Autorius: Eglė Masalskienė

Šaltinis: http://www.nlpcentras.lt/

Klausimas, kaip rasti kelią į sėkmę – senas kaip ir pasaulis. Bet atsakymo į jį ieškoma ir šiandien. Taip jau yra, kad kiekvienai kartai atrodo, jog būtent jai ieškoti to kelio reikia kažkaip ypatingai…
Dabar tapo ypač madinga kalbėti apie iniciatyvumą, kompetenciją ir novatoriškumą. Ko bepaklaustumėte – verslininko,  samdomo darbuotojo ar siauresnės srities specialisto, sakykime, dailininko, kas jiems gali užtikrinti jų veiklos sėkmę, visi turbūt sutiktų, kad šios savybės yra reikalingos kiekvienam – ir vadovui, ir darbuotojui, ir laisvam menininkui – nepriklausomai nei nuo jo paties veiklos srities, nei nuo įmonės dydžio.
Daugelis vadovų taip pat mano, kad kaip tik tokių darbuotojų jiems ir reikia. Nes tik tie, kam sekasi, atneša sėkmę ir įmonei. Jei dar prie šios savybių „puokštės“ pridėsime komunikabilumą, sugebėjimą dirbti komandoje ir atsakingumą, išeis tiesiog idealaus darbuotojo portretas. Bet grįžkime prie iniciatyvumo, kompetencijos ir novatoriško požiūrio.
Šios savybės minimos dažname darbo skelbime. Ir kas gi atsitinka, jei atsižvelgiant į jas ir pasirenkamas darbuotojas? Manote, abi pusės džiaugiasi, nes įvyko puikus sandėris – rastas darbuotojas, galintis sėkmingai dirbti, ir rastas darbas, kur kaip tik reikalinga tai, kas laukia būti panaudojama? Padarykite eksperimentą – paklausinėkite savo pažįstamų, kokią dalį jie savo turimo iniciatyvumo, kompetencijos ir novatoriškumo panaudoja savo darbe. Nesvarbu, kiek stipriai šios savybės juose yra išreikštos – daug, vidutiniškai ar visai mažai – svarbu, ar jie gali maksimaliai panaudoti tai, ką turi. Paklauskite ir savęs to paties. Būkite sąžiningi atsakydami į šį klausimą. Na, ir kaip? Jei tik kas penktas apklaustasis pasakys, kad jis kiekvieną dieną savo darbe gali pilnai panaudoti visas savo stipriąsias puses (taip pat ir tas, apie kurias čia kalbame – iniciatyvumą, kompetenciją bei novatoriškumą), vadinasi, gavote rezultatą, atitinkantį ir profesionalių tyrėjų skelbiamus rezultatus. Paradoksas – pasirodo, daugelis jaučiasi tiesiog neturį sąlygų panaudoti būtent tų savo savybių, dėl kurių jie ir buvo pasirinkti priimant į darbą. Taigi, ir kur gi tuomet dingsta ta energija, kuri turėtų vesti mus link sėkmės? Tačiau tai jau kito straipsnio tema.
Grįžkime atgal prie tų sąvokų nuo kurių ir pradėjome: iniciatyvumas – kompetencija – novatoriškas požiūris… Žodžiai lyg ir suprantami, bet jei ir vėl padarytume eksperimentą ir apklaustume savo pažįstamų, kaip jie supranta šias sąvokas ir kas už jų slepiasi, gali būti, kad jų išsakytos mintys būtų gana skirtingos. Todėl pabandykime pasigilinti į šias modernias sąvokas jas tiesiog „išversdami“ į paprastesnę kasdieninę kalbą. Tuomet išeitų kažkas panašaus į: „nebijok – išmanyk – ieškok, svajok ir bandyk“. Kuo paprasčiau pasakysime, tuo paprasčiau bus ir suprasti…
Pradėkime nuo pradžios. Pirmas laiptelis – „nebijok“. Jei žmogus baiminasi, apie iniciatyvumą negali būti nei kalbos. Jis tiesiog liks „užspaustas“ ir lauks geresnių laikų. Nors drąsus – tai dar nebūtinai iniciatyvus, drąsus gali būti ir akiplėša. Ir vis tik, nebijoti – tai būtinas pamatas iniciatyvumui. Bet prie to dar sugrįšime vėliau.
Toliau seka antras laiptelis – „išmanyk“. Dažnam norisi paklausti, kodėl jis ne pirmasis. Juk visai logiška būtų sakyti: pirma išmok, o po to jau galėsi reikšti savo nuomonę. Laikantis šios logikos visai natūraliai seka ir kiti panašūs patarimai – pirmiausiai pamėgdžiok tai, ką darome mes, vėliau parodysi ir tai, ką sugebi tu; iš pradžių prisitaikyk tu pats, tada jau galėsi bandyti keisti nusistovėjusias taisykles ar siūlyti savas ir t.t. … Tikriausiai pajutote, jog jei žinias ir mokėjimus pabrėžtinai „išstatysime“ į pirmąją vietą, tai gali paskatinti ne tiek iniciatyvumo, kiek konformizmo susiformavimą. Na, o kas iš šių dviejų dalykų yra svarbiau siekiant sėkmės – tai jau kitas klausimas.
Be to, žinios neretai gali tapti baimės pradžia. Netikite? Atrodytų, kuo daugiau ir geriau žinau, tuo labiau pasitikiu savimi, tuo geriau valdau situaciją – taigi, ir tuo mažiau bijau. Nagi, pagalvokime… Argi nesame kada sakę: „jei būčiau žinojęs…, niekada nebūčiau pradėjęs…“ ir pan.. Kur kas dažniau nei esame linkę manyti, žinios užgniaužia, o ne skatina iniciatyvą. Kuo daugiau žinome ir mokame, tuo protingesni ir atsargesni daromės, tuo daugiau ko baiminamės ir nerimaujame (ne be reikalo – juk žinome dėl ko verta nerimauti!) , ir tų baimių esame stabdomi ką nors pradėti daryti.
Dėl šių priežasčių pirmiausiai verta išmokti nebijoti, ir tik vėliau ant šio patikimo pagrindo „dėti“ žinias ir įgūdžius. Jei darome atvirkščiai, rizikuojame tapti tais, kurie visą gyvenimą mokosi, kaupia informaciją, kuria ir planuoja įvairiausius projektus, ir niekada jų nepradeda. O kokią sėkmę galima pasiekti nepradėjus net judėti link jos?
Kaip tik todėl įmonėje, siekiančioje, kad jos darbuotojai galėtų realizuoti savo sugebėjimus ir sėkmingai veikti savo ir įmonės naudai, labai svarbu sukurti „nebijojimo“ atmosferą. Tokia atmosfera jau savaime skatina ieškoti žinių ne dėl to, kad „reikia“ ar yra „liepiama“ bei „nurodoma“, bet todėl, kad pajuntamas asmeninis to poreikis. Jei tuo abejojate, prisiminkite savo mokyklinius metus. Buvo dalykų, kuriuos mokėtės tik iš baimės ar dėl mokytojo reiklumo, ir visai tikėtina, kad juos nustojote mokytis, vos tik galėjote to nebedaryti. Tai, kas rūpėjo jums patiems, mokėtės dar ilgai ir kiekvienai progai pasitaikius.
„Nebijojimo“ atmosfera skatina ne tik žinių poreikį. Tiems, kas ieško naujo ir nori visa tai išbandyti ir pritaikyti savo veikloje, ji taip pat reikalinga – kitaip varžomas poreikis išmėginti patiems gali taip ir likti užslopintas ir neišreikštas, o prastesniais atvejais net ir tapti destruktyvaus elgesio priežastimi.
Tokia „nebijojimo“ atmosfera nebūtinai turi būti suprantama kaip visiška laisvė ir jokios disciplinos nebuvimas. Netgi atvirkščiai – gyvenimas ir darbas be jokių taisyklių sudaro labai palankias sąlygas išsikeroti visokioms „dilgėlėms“ ir „piktžolėms“, kurios ima gąsdinti visus aplinkui. Vėl paimkim pavyzdį iš mokyklinio gyvenimo. Sakykim, klasėje, kur mokytojas nepalaiko tvarkos, visą valdžią į savo rankas paima agresyviai nusiteikę peštukai ir triukšmautojai. Tuo tarpu kiti vaikai ima bijoti ne mokytojo, jie ima bijoti savo klasės „draugų“. Taigi, tam tikra tvarka ir taisyklės yra reikalingi, tik geriau, jei jie skatina ir remia ne autoritarizmą, o pagarbą ir supratimą vienas kito atžvilgiu. Tokių taisyklių laikomasi ne „iš baimės“, tai yra ne todėl, kad „bosas liepė“, „reikia, ir nėra čia ko gilintis“ ar tiesiog „valdžios nurodymai – šventi“, o todėl, kad šios taisyklės yra priimtinos kiekvienam – tokios taisyklės ne slopina, ne užgniaužia, o garantuoja kiekvienam galimybę jaustis komfortiškai ir saugiai.
Nėra bloga strategija įmonėje ir reikalavimas griežtai laikytis vadovų nustatytos tvarkos bei taisyklių netoleruojant jų viešo vertinimo ir aptarinėjimo. Tai tiesiog kita strategija. Jei esate jos šalininkas, naudokitės ja, ir jūs pasieksite puikių darbo rezultatų. Bet ne komandos sutelktumo. Ir ne kiekvieno jos nario iniciatyvumo bei lojalumo įmonei. Darbuotojų rodoma iniciatyva tebus jūsų pačių iniciatyvos atspindys. Jei jūs kaip tik to ir siekėte – turėti aplink grupę panašių (mintimis, vertybėmis ir pan. …) į save darbuotojų – tai kaip tik tai ir turite. Kokia dar gali būti kitokia iniciatyva? Pirmiausiai – įvairi, nevienoda, ne kopija kieno nors (autoriteto ar formalaus lyderio) pažiūrų, garsiai, dažnai – ir kuo garsiau – skelbiama tam, kad padėtų pritapti, įtikti ar įsiteikti. Tokios iniciatyvos esmė – poreikis padaryti geriau nei yra. Tačiau išsiskirti nebijantys atsiskleidžia tik ten, kur jie tai gali padaryti – ten, kur jiems pirmiausiai yra saugu taip elgtis.
Eikime toliau. Sekantis laiptelis – „ieškok“. Jei ko nors neišmanai, tai dar nėra viskas. Jei išmanai – taip pat ne pabaiga. Bet kuriuo atveju turi nesustoti, ieškoti toliau. „Išmanyk“ – tai stabilios, nejudrios esamos būsenos apibūdinimas. „Ieškok“ – tai judėjimas. Tik judanti energija išlieka gyva, o visa, kas „užsistovi“, galiausiai miršta, taip pat ir žinios. „Ieškok“ – tai reiškia – norėk, siek, tai yra veik pagal savo vidinį poreikį, o ne todėl, kad liepiama. Pareiga, įpareigojimas, „reikia“, nesvarbu, ar jie bus diktuojami išorės (vadovų, įstatymų ir pan.), ar sklis iš asmens vidaus – tai taip pat bus tam tikra liepimo forma. Ką bedarytume, jei judėsime tik liepiami, galiausiai ateis toks momentas, kai tai įkyrės ir norėsis viską mesti, prieštarauti ar net kelti maištą prieš tokią neteisingą tvarką – žodžiu, nuversti visą šitą „diktatūrą“.
„Ieškok“ nenurodinėja ir neapriboja, nei kur ieškoti, nei ko. O tik taip ieškant galima rasti viską. Tai novatoriškumo pradžia.
Jei pirmaisiais dviem laipteliais – „nebijok“ ir „išmanyk“ – reikia pasirūpinti tiek pačiam darbuotojui, tiek ir vadovui, atsakingam už įmonės vidinės atmosferos sukūrimą, tai „ieškok“ labiau pavaldus pirmiausiai kiekvienam žmogui pačiam sau. Kiekvienas pats tuo turime pasirūpinti.
Tą patį galima pasakyti ir apie sekantį laiptelį – „svajok“. Tai antras žingsnelis į novatoriškumą – visi išradėjai buvo svajotojai, kuriais, beje, dažnai ir netikėdavo. Žinoma, svarbu neprarasti saiko, tai yra neužstrigti ant to „svajok“ per ilgai, o žengti toliau. Kas toliau? Toliau seka „bandyk“. Tai jau trečiasis novatoriško požiūrio žingsnelis. Tuo, žengiamas jis ar ne, ir skiriasi svajotojai nuo novatorių. „Bandyk“ – tai reiškia daryk, veik, būk aktyvus ne tik mintyse, ne tik žodžiais, bet ir realiais darbais.
Dabar pagalvokime – o kas gi, kur ir kada gali „bandyti“? Ir vėl grįžtame prie to, nuo ko ir pradėjome – prie pirmojo laiptelio. „Bandyti“ gali tas, kas nebijo. Ir ten, kur saugu ir nėra ko bijoti. Todėl ten, kur vyksta kūrybiniai užsiėmimai, pirmiausiai stengiamasi visus dalyvius atpalaiduoti, sukurti atitinkamą atmosferą, skatinančią pasitikėjimą ir pan. .
Visas šis derinukas, kurį pavadinome „nebijok – išmanyk – ieškok, svajok ir bandyk“ – nejaugi tai jau ir yra kelias į sėkmę? Greičiausiai ne visiems. Tik tiems, kurie tai iš tikrųjų vertina. Čia kaip ir laikantis dietos – jei ji bus vargas ir savęs kankinimas, jei ji priimama kaip bausmė sau – gero ir ilgalaikio rezultato tikėtis neverta. Geriausiu atveju, pataisysime tai, ką norėjome, bet greta to gausime dar ir neigiamą „šalutinį“ efektą – sugadinsime ką nors kita, kad ir savo nuotaiką.
Greta „nebijok – išmanyk – ieškok, svajok ir bandyk“ egzistuoja ir visai priešingas dalykas – „baimė – prisitaikymas – konformizmas“. Kas drįstų teigti, kad gerai įvaldyti šie dalykai nepadeda pasiekti sėkmės? Jie gali garantuoti, sakykim, visai neblogą karjerą… Tai būtų tiesiog tik kitokia sėkmė. Taigi – o kokios sėkmės norite jūs? Pagalvokite apie tai, įsivaizduokite ją ir, patikėkite, tokią ir turėsite. Paprastai žmonės tarsi užsiprogramuoja save tam tikram rezultatui. Dažnai tai padaro nejučia, nesąmoningai, ir tiesiog tai pamiršta. Bet programa patyliukais veikia, ir tai gali trukti metų metus. Jei per tą laiką pasikeitė mūsų norai, vertybės ir svajonės, o programos mes nepakeitėme, kaip manote, kur mes galiausiai nueisime? Žinoma, ten, kur ves programa, nes ji juk tebeveikia… Gal jau seniai nebenoriu važiuoti į Klaipėdą, bet jei įlipau į ten važiuojantį autobusą, jis ir veža mane ten. Jei vidury kelio persigalvosiu, juk galiu išlipti ir keisti kryptį. Bet kad tai padaryčiau, būtinai turiu pagalvoti apie tai. Jei tiesiog visą kelią skaitysiu laikraštį, o Klaipėdoje apsidairęs nusistebėsiu – ir ko aš čia atsibeldžiau, kam man to reikėjo – galiausiai pasijusiu nusivylęs: kelionės laikas praėjo veltui. Tas pats gali nutikti ir su, pavyzdžiui, pareigomis, kurių siekiama, ar pinigais, kuriuos norima uždirbti. Dešimt metų dėjus visas pastangas gauti tam tikrą postą, pasiekus tikslą žmogus staiga gali susivokti, kad jam to visai nereikėjo, kad jis jau seniai to nebevertina, ir į tą seniai užsibrėžtą tikslą užkopė tik iš inercijos… Jei tikslas pasiektas, o pasitenkinimo nėra – tai būtų kas – sėkmė ar ne?
Todėl prie visų anksčiau išvardintų dalykų vertėtų pridėti dar vieną . Tai būtų„suvokimas, ką aš laikau sėkme“. Kaip ir visos vertybės, taip sėkmės sąvoka visiems keičiasi. Tai priklauso nuo amžiaus, nuo įvairiausių gyvenimo įvykių, nuo žmonių, su kuriais susiduriame. Ir tai yra gerai. Tik vertėtų nepamiršti, kad kartas nuo karto reikia ir savo programą pakoreguoti, kad nenuvestų ji mūsų ten, kur jau nei nebenorime nukakti.