PL – Partnerystės lobiai

Autorius:  Almantas Stankūnas

Šaltinis: http://www.nlpcentras.lt

PL – dar vienas kodinis pavadinimas stebuklingo vaisto, kuris išgydys jūsų verslą nuo visokių negandų. Juokauju. O jeigu realiai ir rimtai, tai partnerystė ir yra tas stebuklingas lobis. Reikia tik nepabijoti jį išsikasti. Taigi…

„Stori“ vargai

Tik prasimerkęs rytas biure. Ant stalo kvapniai garuoja tinginė kava. O vietoje svaraus sumuštinio kūpso didelės vertės sutartis su svarbiu ir „storu“ Užsakovu. „Štai dar pora pataisymų“, – informuoja mane telefonu nuo nemigos pervargęs balsas iš „storojo“ kliento pusės; ir „pataisyta“ sutartis tuoj lenda iš spausdintuvo ir it ledynmetis kloja kontoros grindis. Mūsų kompanijai, aišku, reikia „storų“ klientų. O pastarieji, žinoma, įvairiausių baimių ir lūkesčių prisodrinti, nestokoja nei uolumo, nei sumanių teisininkų paslaugų, nei, pagaliau popieriaus, kad tik įsūdytų mums savo „storus“ interesus. „Net Mefistofelis su velniu pasirašinėjo trumpą sutartį, o mes – žmonės su žmonėmis… Ir kam štai šita velniava?!“ nuliūstu ir nuolankiai įmerkiu savo sielą į eilinį didelių lūkesčių, baimių ir teisininkų intelektualinės ekvilibristikos prikimštą liūną.
Ir štai: projektų vadovas ir teisininkė pataisytą sutartį jau peržiūrėjo. Tačiau galutinis parašas ir atsakomybė gula ant mano pečių, sielos ir širdies! Privalu dar kartą atidžiai ją perskaityti. Nedrįstu net pagalvoti apie pralaimėtą bylą jeigu, neduok Dieve, tektų bylinėtis – didžiuliai nuostoliai kompanijai, gėdingi pasiaiškinimai tarptautinės korporacijos vadovybei ir t. t. Veju šias mintis nuo savęs kaip monstrus, užklydusius iš siaubingiausio sapno.
Ką gi… kaskart skaitau teisines formuluotes – tikslias, sausas ir šaltas. „Tokie tikri žmonių dalykai kaip nuoširdi šypsena, šiltas rankos paspaudimas, žodžio laikymasis ar nuoširdus apsikabinimas, atrodo, „Titaniko“ tragedijos svoriu nėrė į vandenyno dugną ir išnyko iš žmonių santykių bei nuo pasaulio paviršiaus“, kirba manyje neviltinga graužatis.
Galva veikia kaip kompiuteris, beje, panikuojantis: „O kas bus jeigu Užsakovas nutars sutaupyti mūsų sąskaita, kels nepagrįstų pretenzijų ir vengs mokėti už nuveiktus darbus? Ką tada darysime? Gal įrašyti vieną ar net trečią saugiklį? Bus saugiau? Galbūt. Tačiau jeigu Užsakovas nutars, kad mes gudraujame, norime gauti pinigus už pusfabrikatį ir vėl atnaujins derybas su konkurentais!“
Galų gale kažką sulipdžiau. Ir vėl susirašinėju su Užsakovo teisininku. Derybos telefonu. Renku kiekvieną žodį. Verda nematomas mūšis. Argumentai ir kontrargumentai kaip raketinės salvės lekia į silpniausias kitos pusės apkasų vietas.
Ir štai lemiamas susirėmimas: derybos su pačiu pačiausiu Užsakovu – Bosu. Šypsenos veiduose, pabrėžtinai nerūpestinga poza. O viduje – virpčioja įsitempusios sielos stygos. Galų gale visos vilkduobės, akivarai ir minų laukai įveikti. Štai ant stalo guli pasirašytas galutinis kompromisinis ilgos ir komplikuotos sutarties egzempliorius. Išganymas!
Telieka apšarvuoti projekto vadovą, jeigu reikalai vėl imtų virsti nepageidaujama linkme: kokius raštus ir kada turi parengti, ko turi saugotis, kaip pulti ir kaip gintis.
Pagaliau ištinka ir mane – gilus atodūsis… Darbas, atrodo, padarytas gerai: pavyko pakeisti pavojingas nuostatas, prikaišioti saugiklių, taip pat ir akivarus aptverti… Mūsų įmonės Pats pačiausias (aš tik vienas iš Pačių) ritmingai tapšnoja man per petį; kolegos spaudžia „leteną“. Iš tiesų, reikėtų džiūgauti: turėsime darbo! Tik, va, širdį kažkaip taip bjauriai maudžia…
Šmėkšteli nedrąsi ir sąžinę smelkianti mintis: gal visa tai galima buvo padaryti kitaip, kaip nors paprasčiau, greičiau ir tiesiog smagiau? Gal visą energiją ir laiką, kuris buvo skirtas deryboms dėl šios sutarties, galėjau kartu su Užsakovu panaudoti gerų idėjų paieškai? O gal darbui su patikimu partneriu ten, kur krizė dar nelabai skaudžiai kanda, pvz., ramioje Persijos įlankos šalyje? Laikai juk nelengvi…
Pabandykime į viską pažvelgti kiek kitaip. Prisiminkime pirmus nuoširdžius ir meilius vaiko žodžius, pirmą nekaltą bučinį, atvirą ir palaikantį pokalbį su artimu žmogumi… Širdį užlieja patys šilčiausi jausmai. O dabar prisiminkite eilinės „svarbios“ sutarties pasirašymą jūsų verslo istorijoje. Kaip sekasi?.. Taip, atmintyje galime rekonstruoti kažkada reikšmingo ir „pelningo“ sandorio faktus.
Tačiau ar apima tas pats jaudulys, ar širdis, rodos, lipa iš krūtinės, visos spalvos atrodo ryškesnės, o aplinkiniai – nuostabiausi žmonės? Ar apima didelės pergalės jausmas? Spėju, kad ne. Nes dabar tokia sutartis jau įprasta; o gal ir nereikšminga. Nes mastai – pralenkti. Juk per praėjusius metus teko daug ir sunkiai dirbti, kad būtų pasirašytos dar didesnės ir pelningesnės sutartys. Ir ko gi čia dabar ypači džiaugtis, kai tesugebi tik pakartoti, tai ką jau esi padaręs?! O čia dar įtampa, baimė suklysti ir nuovargis, kai žūtbūt bandai iškovoti kuo palankesnes sutarties sąlygas…
Kokia tad verslo pergalės ir „storos“ sutarties kaina ir išliekamoji vertė? Kas versle yra tikrai brangu?

Brangi partnerystė vs ilga sutartis

Prisiminkite, akimirką, kai jūsų sėkmė svarbiame verslo projekto vystymo etape priklauso tik nuo Užsakovo ar verslo Partnerio malonės. Be jokio finansinių nuostolių rizikos, Užsakovas laisvai renkasi, ar toliau dirbti su jumis, ar pasirinkti kitą verslo partnerį. Netgi atvirkščiai – išsiskyrimas jam gali būti ir naudingas. O jums partnerystės nutraukimas būtų gal nepataisomai lemtingas. Taigi jus kankina rizikos netikrumas. Viltingai ir kartu nepatikliai žvelgiate į naujos partnerystės užuomazgas: „išdurs, neišdurs? Apgaus ar gausiu pelną?“, – skabote ramunės žiedus mintyse.
Ir čia jūsų Užsakovas ar partneris taria: „Mes kartu nuveikėme daug nuostabių dalykų ir man atrodo, kad ateityje galime padaryti dar nuostabesnių darbų. Aš dedu savo parašą todėl, jog tikiu mūsų partnerystės sėkme ir nereikalauju iš jūsų įkeisti asmeninio turto. Nesirengiu nesėkmės atveju pasiųsti raumeningų vyrukų išmušti tai, kas man priklauso. Man svarbu, kad mūsų partnerystė ir toliau remtųsi abipuse pagarba, pasitikėjimu ir laisvu apsisprendimu.“
Pagalvokite: buvote ant bedugnės krašto, ir jums buvo ištiesta ranka. Maža to – ne tik ištiesta ranka. Jums net nereikėjo pasirašyti milžiniško skolos raštelio. O svarbiausia – sutarties sąlygos jūsų nepažemino ir nepakabino virš jūsų galvos teisiškai grėsmingo Damoklo kardo. Kaip manote: ar išgyvenimas, kai Jums buvo ištiesta ranka gali būti ištrintas iš širdies? Ne. Nes ne tik kišenė, bet žmogaus siela susikrovė jai būdingą ir trokštamą lobį. Būtent pirmiausia dėl paties asmens vertės, o ne dėl jo teikiamos naudos ar finansinio atlygio, kurio kitas galėtų tikėtis mainais už suteiktą pripažinimą.
Užsakovas nesiekė nuo manęs nudirti devynių kailių už kelis grašius pelno. Jis pripažino mano teisę į asmeninį orumą. Maža to, jis sukūrė pozityvaus santykio tiltą, tam tikrą partnerystės vertę. Pavadinkime šią vertę „Partnerystės Lobiu“ (PL). Lai šis trumpinys – PL – bus dar vienas sutartinis sėkmės kodas.

Kurti ar saugiai „būti“

Argi mums netenka nuolat rinktis: kurti ar saugoti savo interesus ir atsisakyti PL? Dažnai tai gali būti visiškai nereikšmingi dalykai. Apsčiai būtų galima kalbėti apie PL asmeniniuose santykiuose bei dar daugelyje kitų sričių. Tarkim, tokia buitinė situacija: automobilių spūstyje tūlas vairuotojas įleidžia tave į srautą. Taip sukuriamas naujas PL, kuris skatina kito vairuotojo PL įgyvendinimą – ir „karas keliuose“ po truputį rimsta. Svarbiausia PL yra ne vieta, sritis, matomų pasekmių dydis ir svarba, bet kitos pusės laisvas pasirinkimas – kažką padovanoti kitam.
Daugelis pasakys: „Tarkime, dar galiu suprasti PL asmeniniuose santykiuose, visuomeninėje veikloje. Bet PL versle? Dovanos, naudos atsisakymas galimos nebent labdaringame Vienos baliuje. Jeigu iš partnerių ir užsakovų galiu tikėtis vis naujų PL, kokia tada paskata stengtis dirbti geriau, efektyviau – juk vis tiek nebankrutuosiu?“ Taip, tai teisinga abejonė. Tačiau tik tada, kai viena – PL gavusi – pusė, nesistengia atsilyginti tuo pačiu.
Tarkime, projektavimo įmonė rengia verslininkui pastato projektą. Sutartyje nėra aiškiai apibrėžtos projekto apimtys. Vykdant projektą jos smarkiai išauga, ir Užsakovas gali priversti Projektuotoją už tą patį atlygį padaryti daugiau darbų. Tačiau Užsakovas, Projektuotojo prašymu, sutinka padidinti užmokestį už projektavimo darbą. Projektuotojas susitinka su savo komanda ir sako: „Pasisekė mums su Užsakovu. Kitas tokioje situacijoje nebūtų sutikęs padidinti užmokesčio, o jis sutiko. Klausykite, nors jam iš mūsų ateityje greičiausiai ir nereikės paslaugų, tačiau padirbėkime iš tiesų nuoširdžiai. Man rodos, čia galima būtų panaudoti kai kurias naujas technologijas, sprendinius, kurie kol kas pritaikomi labai retai, ir sutaupyti Užsakovui krūvą pinigų, skirtų statyboms.“
Štai Užsakovo PL paskatino Projektuotojo PL, kurio vertė yra daug didesnė už papildomą užmokestį. Juk geros idėjos nauda daugelį kartų gali viršyti užmokestį už jos suradimą. Užsakovas, gavęs Projektuotojo PL, savo ruožtu, pasakos apie tai kolegoms verslininkams, draugams ir pažįstamiems. Ir štai vieną dieną kažkas iš tų, kuriuos pasiekė Užsakovo atsiliepimai, ateis tiesiai pas Projektuotoją ir tars: „Girdėjau Jūs puikiai projektuojate, noriu dirbti su Jumis, pasiūlykite teisingą kainą už savo paslaugas.“ Argi toks sukurto PL rezultatas neskatina tobulėti ir daryti savo darbą vis geriau?

„Meilė kantri, meilė maloninga…“ ir versle!?

Drįstu teigti, kad vieninteliai mums širdyje išliekantys džiaugsmai yra anksčiau gauti PL. Asmeninių santykių srityje šitoks PL yra vadinama artimo meile be išskaičiavimo: „Meilė kantri, meilė maloninga, ji nepavydi; meilė nesididžiuoja ir neišpuiksta. Ji nesielgia netinkamai, neieško sau naudos, nepasiduoda piktumui, pamiršta, kas buvo bloga, nesidžiaugia neteisybe, su džiaugsmu pritaria tiesai. Ji visa pakelia, visa tiki, viskuo viliasi ir visa ištveria. Meilė niekada nesibaigia“ (1 Kor 13, 4-8).
Nors ir kaip gali atrodyti neįtikėtina, bet artimo meilė be išskaičiavimo gali būti ir versle. Pamenu, per Rusijos krizę bendrovės, kurioje dirbu, vadovas akcininkų buvo spaudžiamas atleisti kuo daugiau darbuotojų, kad būtų galima sumažinti veiklos kaštus. Tuo metu jis nesutiko dėl dalies darbuotojų, kurie vėliau tapo bendrovės sėkmės tikraisiais kalviais, atleidimo; nors buhalterinė logika reikalavo greitų ir negailestingų sprendimų. Situacija buvo sudėtinga, veiklos perspektyvos miglotos, taip elgdamasis jis rizikavo pats būti atleistas! Vargiai kas dabar galėtų nusakyti visus tikruosius tokio elgesio motyvus. Svarbiausia, kad buvo sulaužyta geležinė maksimalios finansinės naudos logika: „kuo daugiau, kuo greičiau ir nerizikuojant!“ Argi tokio elgesio bent iš dalies negalima būtų pavadinti artimo meile be išskaičiavimo?
Toks vadovo elgesys mane ir, spėju, daugelį kolegų įkvėpė (…) dirbti ir kurti, galvojant pirmiausia apie didžiausią naudą bendrovei ir tik po to apie asmeninį įvertinimą ir atlygį. Taip buvo kuriami PL, kurie savo ruožtu motyvavo darbuotojus sėkmingai plėtoti verslą.
Kita vertus, jeigu dėl laiku nepriimtų skausmingų sprendimų, nukenčia tie, kurie neturėtų, PL yra nesukuriamas, bet griaunamas dėl priežasčių, kurios galbūt žinomos tik sprendimus priimti delsiančiam vadovui. Taigi neturime vienareikšmiškų ir aiškių formulių bei algoritmų kuriant PL, o tik labai subtilų ir sudėtingą procesą, kurį gali suprasti ir priimti tik meilei be išskaičiavimo atvira širdis.

Minos angliškame parke

O jeigu atsisakytume PL ir eitume daug kam įprastu „gerklės vienas kitam“ perkandimo keliu? Rodos, ir kas čia būtų tokio: verslo džiunglėse viešpatauja geležinis naudos sau dėsnis, ir niekas dėl „amoralaus“ elgesio nepasmerks!

Patyriau vieną pamokomą įvykį.

Su vienu Užsakovu nuo pat bendravimo pradžios netiesiogiai, o kartais ir tiesiogiai vienas kitam tvirtinome, jog naudos siekimas nėra svarbiausias dalykas pasaulyje, ir kad ne mažiau svarbu yra auginti ir branginti partnerystę. Kartą su juo žodžiu sutarėme pakeisti sutarties sąlygas. Kadangi buvo ir daugiau neaiškumų dėl projekto, nutarėme neskubėti keisti sutarties. Laikas slinko sava vaga, o Užsakovas už paslaugas jau mokėjo pagal žodžiu pakeistas sutarties sąlygas. Kai galų gale sėdome derinti sutarties priedo, paaiškėjo, jog vėl reikia keisti sutarties sąlygas, tačiau šį kartą Užsakovui nepalankia kryptimi. Ir štai tada Užsakovas pasakė, kad sutinka su naujomis sąlygomis tik tuo atveju, jeigu bus atšauktas ankstesnis mūsų žodinis susitarimas. Tuo pat metu turi būti grąžinta dalis jau gauto užmokesčio, kadangi nebuvo rašytinio susitarimo. Aš tiesiai Užsakovo paklausiau, ar jis atsisako mūsų ankstesnio žodinio susitarimo. Ir jis tai patvirtino…
Taip buvo sunaikinti mūsų abiejų sukurti PL. Projektas nesustojo. Deja, džiugesio šis projektas daugiau nepadovanojo. O ir tolesnio darbo metu mane kaustė įspūdis, lyg beviltiškai bandytum sulipdyti sudaužytą nuostabų meno kūrinį. Maža to, abi pusės patyrė ir tiesioginių finansinių nuostolių. Sukurtas PL neišlaikė išbandymo trumpalaikės finansinės naudos gavimu. Taigi, su Užsakovu vienas kitą pakvietę pasivaikščioti po anglišką parką, užlipome ant minos ir… atsidūrėme laukinėse džiunglėse.

2008 rugsėjis, Volstritas: kai niekuo nepasitikima…

Daugelis dabar sako: šios krizės šaknys – godumas. Ir vis dėlto: o kas čia blogo daug uždirbti? Taip, iš tiesų nieko blogo. Tačiau viskas iš esmės pasikeičia, kai uždarbis tampa svarbiausiu, o gal ir vieninteliu tikslu. Tuomet itin lengva pateisinti rizikingus sprendimus, melą, sukčiavimą.
Bet, kai vieną dieną kas nors nepasiseka, pajuda galinga tarpusavio pasitikėjimą, partnerystės tiltų ir lobių naikinimo lavina. Iš pradžių blogai dirbančios investicinės bendrovės vadovas slepia tikrąją padėtį. Norėdamas išsikapstyti iš bėdų dar daugiau rizikuoja ir tokiu būdu toliau apgaudinėja akcininkus, indėlininkus, partnerius. Kai visos apgavystės ir bėdos pradeda lįsti viešumon kaip ylos iš maišo, nepasitikėjimo ir PL naikinimo virusas žaibo greičiu užkrečia ir kitus. O kartu ir finansais išmatuojama vertė užsitveria nepasitikėjimo belangėse.
O ką galėtų pakeisti PL? Pirmiausia PL dovanoja bent viltį, kad vadovai dar krizės priešaušryje informuos partnerius, akcininkus ir indėlininkus apie realią situaciją. Klausiate: „Koks kvailas vadovas galėtų tai padaryti? Juk po to jis tikrai praras darbą.“ Į tai atsakyčiau: „O ar nepraras jis darbo bet kuriuo atveju? Tik slėpdamas problemas toks vadovas sunaikins visus PL. O po viso šito jis vargiai gali tikėtis gauti naują šansą kitoje kompanijoje. Kitu atveju, tikėtina, kad atsiras bendrovių kurios įvertins tokio vadovo drąsą ir pasiūlys jam darbą dėl vienos labai paprastos priežasties: akcininkai, partneriai ir indėlininkai galės būti daug ramesni nes žinos tikrąją dalykų padėtį.“
Paklausite: „O kodėl vadovai taip nesielgia, jeigu tokia akivaizdi sąžiningų ir atvirų veiksmų nauda?“ Pirmiausia tie vadovai tikriausia beveik neturėjo PL, save maitino pasitenkinimu: vis didesnių ir didesnių pasiekimų siekimais! O jeigu jiems būdavo asmeniškai naudinga, savo sprendimus grindė didesniu ar mažesniu melu. Tuo tarpu kuo daugiau tokio melo susikaupia, tuo sunkiau jį pripažinti. O kartu dar reikia sau pačiam pripažinti, kad esi daug blogesnis, negu save įsivaizdavai. Matyt, tai – pats sunkiausias dalykas.
Taigi siūlau aksiomą: „Pagrindinė ekonominių krizių priežastis yra nepakankamas PL rinkoje kiekis.“
Akivaizdu, kad ekonominio nuosmukio metu Užsakovas stengsis kuo pigiau nupirkti paslaugas ar darbus. Ką reiškia įsigyti paslaugas ar darbus už pigiausią kainą, kai rinkoje yra depresija ir pasiūlos perteklius? Tai reiškia, kad paslaugos tiekėjas, norėdamas išgyventi, bus priverstas dirbti už savikainą, o gal ir dar pigiau. Tokia padėtis kažkuo pradeda priminti ištraukas iš istorijos vadovėlių apie vergovinę ir baudžiavines santvarkas.
Ką gi, ar galime tada tikėtis iš vergo kūrybinių sprendimų Užsakovo naudai? Vargu. Greičiau pykčio ir sukčiavimo, kad tik sudurtų galą su galu. Užsakovas jaučia, jog jo primesta neteisinga, vienašališka sutartis sukelia tik kliūčių geram rezultatui pasiekti. Todėl jis ima visiškai nepasitikėti paslaugos tiekėju bei ieško pastarojo piktavališkumo apraiškų. Taip įsisuka neapykantos ratas, griaunantis ir naikinantis abi puses. Viso to pasekmė – praradimai, kurie dar padidina ekonomikos nuosmukį.
Kita galima dalykų padėtis. Užsakovas nutaria pirkti paslaugas už teisingą kainą iš verslininko, kuris, jo manymu, vertina PL. Paslaugos tiekėjas, suprasdamas kokią vertingą dovaną (PL) jis gauna iš Užsakovo, trokšta jam atsilyginti tuo pačiu ir daro daugiau, negu iš tiesų pakaktų pagal sutartį. Taip įsukamas PL gamybos ratas, ir abi pusės gauna daug daugiau naudos iš tarpusavio bendradarbiavimo, negu galėjo tikėtis. Nauda, savo ruožtu, skatina ekonomikos atsigavimą.
Suprantama, kad visi vengs sudaryti sutartis su Užsakovu, kuris negali akivaizdžiai įrodyti, jog gali sumokėti, kas sutarta. Gana dažnai verslininkai pradeda projektą, neturėdami visų reikalingų lėšų. Kai lėšų nepavyksta gauti, bandoma išsisukti iš situacijos su mažiausiais nuostoliais ir kaip šiaudo griebiamasi tyčinio bankroto. Tada dalis lėšų nusavinama pasinaudojant fiktyviomis sutartimis. O tie, kuriems iš tiesų reikia atsilyginti, lieka be jokio užmokesčio. Kai yra pasitikėjimas, kad Užsakovas taip nesielgs, įsižiebia viltis, jog bus pradėti nauji projektai ir ekonomikai bus įpūsta daugiau gyvybės. Taip PL tampa gyvenimo eliksyru leisgyvei valstybei.
Iš to seka, kad: „Vertingiausi PL sukuriami krizės metu.“

Ar užteks drąsos tiesai?

Turbūt akivaizdu, kad tie, kuriems svarbu PL, turi išsižadėti melo ir manipuliavimo kitais. Tie kiti – tai ne vien verslo partneriai, bet ir įmonės darbuotojai, draugai, artimieji, šeimos nariai. Klasikinė, tačiau taip retai aptariama situacija yra ta, kai vadovas aktyviame ir gerai dirbančiame pavaldinyje pradeda įžvelgti savo konkurentą. Šiuolaikinės lyderystės teorijos sako, kad tikras lyderis turi nebijoti tokios konkurencijos, bet netgi turėtų skatinti savo pavaldinį augti ir tobulėti. Deja, tikrovėje ši graži teorija dažnai dūžta į šipulius. Nors tokie pavaldiniai ir reikalingi kompanijai, bet baimė prarasti savo postą dažniausiai vadovą verčia griebtis manipuliacijų, kas, savo ruožu, supriešina pavaldinius. Taip naikinami PL kompanijos viduje, o kūrybinę darbuotojų energiją ir iniciatyvą praryja vidinės intrigos. Jeigu tokie dalykai dedasi įmonės viduje, „nedidelis“ melas ar „nereikšmingo“ pažado verslo partneriui sulaužymas gali pasirodyti ne toks ir baisus, juolab kad tai duoda greitos finansinės naudos ir sutvirtina vadovo pozicijas.
Vadovo pasiryžimas branginti PL visur, kur tik įmanoma, suteikia jėgų pažiūrėti tiesai į akis ir atvirai aptarti su savo pavaldiniu esamą situaciją. Tik taip galima tikėtis kūrybingo ir geriausio įtemptos situacijos sprendimo. Tuo būdu PL tarp verslo partnerių kuria PL ir kitose srityse. Kuo daugiau PL santykiuose tarp organizacijų vadovų, tuo daugiau jų pačių organizacijose atvirumo, drąsos įvardyti vidaus problemas, tarpusavio pasitikėjimo, tikro vidinio džiaugsmo, daugiau laisvės pojūčio, erdvės kūrybingumui, skatinimo prisiimti atsakomybę, bendradarbiauti ir t. t. Ar ne apie viso to būtinybę organizacijose įtikinėja šiuolaikinės organizacijų valdymo teorijos?
Manau, kad egzistuoja neatsiejamas kuriančios, efektyvios, įkvepiančios lyderystės ryšys su lyderio asmeninio pašaukimo atradimu. Pagrindinis atrasto pašaukimo požymis yra tai, kad lyderį pirmiausia motyvuoja ne išorinis atlygis (pinigai, karjera, garbė, pripažinimas ir t. t.), bet vidinis užsidegimas daryti tai, kas yra daroma, ir kuria ilgalaikę išliekamą vertę. Daugiau apie tai rašiau 2008 02 15 straipsnyje “Išorinis ar vidinis pašaukimo lyderis” (http://www.bernardinai.lt/index.php?url=articles/74219) Ar yra įmanoma išlaikyti vidinį užsidegimą, jeigu santykiuose su kitais nėra PL? Nemanau.

Taigi noriu pasiūlyti dar vieną aksiomą: „PL yra būtina prielaida lyderystei.“

Galbūt bus priekaištaujančių: „Šio straipsnio autorius yra atitrūkęs nuo realybės, jis svaičioja apie puikius, bet praktiškai neįgyvendinamus dalykus. Dar galima būtų ko nors tikėtis privačiame versle. Tačiau apie kokius PL galime kalbėti politikoje, valstybiniame sektoriuje, su kuriuo visiems tenka turėti reikalų?“
Išmintingi žmonės sako, kad jeigu ko nors labai trokštame, tai būtinai išsipildo. Kartu dar priduria, jog visi norai turi savo kainą. Tarkime, nedrįstame netgi trokšti tai, kas atrodo teisinga, gražu, tikra, prasminga ir netgi gali tapti mums vidine atrama bei gyvybės šaltiniu. Tada gal bent galime sau tyliai atsakyti, kokio užmokesčio nesinori sumokėti už visa tai? Nepatogus klausimas. Gal geriau tvirtinti, kad jokių PL niekada nebuvo ir negali būti. Juk taip paprasčiau.
Tačiau viduje vėl kažkas nedrąsiai sušnabžda: „O jeigu visgi tai yra tikroviška ir tikrovėje sukurią vertę? Prisiminkite, kaip buvo tada ir antai dar tada. O štai tada kažkas panašaus buvo netgi bendraujant su tuo politiku ir anuo valdininku.“ Baisu ir neramu toliau apie tai galvoti. Atrodo, lyg rengtumeisi bristi per sraunią ir pavojingą kalnų upę. Kita vertus, juk taip knieti žvilgtelėti į kitą krantą.
Ką gi, bijoti žmogiška. Niekas nuo to neapsaugotas. Tačiau jeigu nedrįstame net trokšti brangaus lobio ar netikime, jog tai gali būti skirta ir mums, gal bent galime trokšti, kad pradėtume viso to trokšti? O po to, žiū, staiga pajusime, jog jau pradedam trokšti ir pačių dovanų, ir, kur buvę kur nebuvę, vieną dieną atkeliauja ir partnerystės lobiai…

Vieno lapo sutartis – utopija ar šansas?

Neseniai teko kalbėti apie sutartis su verslo partneriu iš vienos nedidelės ES valstybės. Jis štai ką papasakojo: jo sutartys telpa 1-2 lapuose, jeigu jis sutartį sudaro savo gimtajame nedideliame miestelyje; šalies sostinėje – sutarties tekstas išsiskleistų 10 lapų; o Londone – gali prireikti ir 100 lapų! Taip ir knieti paklausti: ar 100 lapų sutartis leidžia tikėtis geresnio darbo? O gal tokia sutartis tik suryja daug daugiau laiko ginčams, parodo didesnį nepasitikėjimą, duoda daug darbo teisininkams, gimdo tonas formalių raštų ir… nužudo gležnus PL daigus? O tai reiškia – nudaigoja gimstančią ilgai tveriančią moralinę, kūrybinę ir kartu finansinę vertę.
Siūlau aksiomą: „PL kiekis versle yra atvirkščiai proporcingas sutarties lapų skaičiui.“
Skaičiuojama, kad JAV vienam gyventojui tenka vienas didžiausių pasaulyje teisininkų skaičius. Aišku, kad teisininkai turėtų pakankamai darbo reikia ilgų, komplikuotų sutarčių ir, be abejo, daug teisminių ginčų. Ar netenka šioje šalyje kuriamam PL trauktis iš didmiesčių į atkampius Arizonos dykumų ar Uolėtųjų Kalnų miestelius? Matyt, kad taip. O tuo tarpu Volstrite įsiviešpatauja visagalė „nauda“ su savo nuolatiniu palydovu „godumu“. Netruko godžios naudos partnerystės nublokšti ne tik Volstritą, bet ir visa pasaulį į deficito tuštumos akivarą.
Ir visgi geriausius partnerystės vaisius raškiau, kai sutartį pavykdavo sutalpinti 1-2 lapuose, ir abi pusės turėjo galimybę neskausmingai ją nutraukti. Paprastai tokios sutartys nebuvo nutraukiamos, projektai sėkmingai pabaigiami, ir partneriai vėl kvietė vienas kitą dirbti kartu.
Ir atvirkščiai: kai tik tekdavo pasirašyti ilgas, sudėtingas, pilnas grėsmingų baudų sutartis, projektai pradėdavo strigti. Didelė dalis energijos buvo skiriama bendravimui formalizuoti, ginčams dėl atsakomybės, išankstiniam apsisaugojimui nuo galimų pretenzijų. Taip buvo slopinamas specialistų kūrybiškumas, drąsių ir novatoriškų idėjų siūlymas ir galų gale nukentėdavo darbo rezultatas. Nauji projektai su tuo pačiu Užsakovu vėliau būdavo reta išimtis.
Iki šiol neteko girdėti, kad Lietuvoje ar kur kitur viešai būtų diskutuojama apie sąsajas tarp sutarčių ilgio, formos ir bendradarbiavimo rezultatų. Atvirkščiai, viskas dar daugiau formalizuojama, sudaromos vis ilgesnės, sudėtingesnes ir grėsmingesnės sutartys. Ar ne laikas būtų apie tai prabilti?
Todėl ir švystelėjo mintis, kad tokiai viešai diskusijai galėtų pasitarnauti „Vieno Lapo Sutarties Klubas“ – VLSK (lai bus tai dar vienas, tačiau garantuotos sėkmės kodas!!).
Toks klubas galėtų jungti verslininkus, įmonių vadovus, vadybininkus ir netgi valstybės tarnautojus bei politikus, kuriems yra svarbu didinti, o ne naikinti PL.
Manau, kad tai būtų klubas tų, kuriems yra svarbios esminės vertybės. Į VLSK turėtų burtis iš tiesų drąsūs žmonės. Drąsūs kurti PL ir nepasiduoti trumpalaikiam naudos svaiguliui, drąsūs pasitikėti ir nepabūgti PL išdavystės pasekmių. Bendraminčių bendrumas galėtų būti tvirta atrama Partnerystės Lobiu pamatuotai drąsai.
Įsivaizduokime situaciją, kai partneriai, pajutę PL naudą, jų išliekamą vertę ir kuriančią jėgą, žengia vis tolyn ir kuria vis daugiau PL. Tačiau toks judėjimas pirmyn yra galimas tik vis didinant kainą, kurią reikės užmokėti, jeigu kuris nors iš partnerių susigundys vietoj PL pasirinkti čia pat apčiuopiamą finansinę ar kitokią išorinę naudą. Todėl kiekvienos partnerystės kuriami PL turi savo ribas ir yra unikalūs tiek, kiek unikalus yra kiekvienas žmogus. Svarbu vertinti ne vien, kiek toli PL kūrime gali žengti partneris, bet ir kokio dydžio išbandymą (gundymas pinigais, valdžia ir kt.), kuris atsiranda kartu su PL, galime pakelti ir mes patys.
Gal VLSK yra utopija? O gal utopija yra tie godžios naudos skaičiai, kuriais operavo Volstrito bankų dangoraižių kosmonautai?! Mano įsitikinimu, vien ore plevenanti tokio klubo idėja daugeliui galėtų tapti papildomas šansas BŪTI kitaip negu iki šiol.

Padėka: Dėkoju Mindaugui Kubiliui, VU Filosofijos fakulteto lektoriui už pagalbą ir pastabas rengiant straipsnį.