Kaip neįsivelti į konfliktą susidūrus su „sunkiais“ žmonėmis?

Autorius:  Eglė Masalskienė

Šaltinis: http://www.nlpcentras.lt

Jei tik žmonės dirba kolektyve, tai yra – drauge su kitais, taip jau dažniausiai nutinka, kad ne visuomet viskas jiems bendraujant klostosi sklandžiai. Karts nuo karto, žiūrėk, tarp vienų ar kitų vis įvyksta kažkas, nelyg kokia neigiamos energijos iškrova. Tokius “susikibirkščiavimus” kai kurie vadina konfliktais. Sakome “kai kurie”, nes tai, kas vienam bus tiesiog apsikeitimas nuomonėmis, kitam jau gali reikšti, jog “ribos peržengtos”. Juk konfliktinės situacijos – tai nebūtinai vien tik apsikeitimas daugiau ar mažiau emocingomis frazėmis. Demonstratyvus tylėjimas (“tu man neegzistuoji!”), kreiva šypsena (“esi nevertas nė skatiko…”) ar nuolatinis rungtyniavimas net dėl smulkmenų (“aš juk geresnis!”) taip pat gali rodyti esant labai stiprią įtampą. Ir neretai tai gali pasirodyti besą kur kas “žiauriau” veikiančios priemonės nei tiesiog tik paprastas “apsižodžiavimas”.
Be to, dažnas tikriausiai bus pastebėjęs, kad iš viso kolektyvo bendravimas jam “kliūva” ne su visais, o tik su vienu ar keletu žmonių. Jei apsikeitus nuomonėmis su kolegomis, kuriais pasitikime ir kuriuos laikome bičiuliais, paaiškėja, kad kone visiems jiems sunku sutarti kaip tik su vienu ir tuo pačiu bendradarbiu – kaip mat jį ir pakrikštijame “sunkiu” žmogumi. Šitaip pavadintas jis tiesiog automatiškai tampa tarsi amžinu “blogiečiu”, o mes patys įgauname jau visai pateisinamą priežastį, kodėl štai ir vėl įsivėlėme į konfliktą – juk susidūrėme su “sunkiu” žmogumi, taigi, konfliktas, aišku, buvo neišvengiamas.
Galime bandyti visus tuos “sunkiuosius” rūšiuoti į atskiras kategorijas, net sugalvodami joms skirtingus pavadinimus, ir po to ieškoti “susišnekėjimo” būdų, geriausiai tinkančių kiekvienai jų, bet taip rizikuotume amžinai užstrigti tarsi kokiam koviniam žaidime – “kaip čia man jį įveikus”. Visa bėda tame, kad jei tik prasideda toks žaidimas, jis paprastai nebūna žaidžiamas tik į vienus vartus. O tai reiškia, kad jei mėginsite nugalėti (būti gudresniais, pastatyti į vietą ir pan.), jus tas kitas, taip pat įsijungęs į žaidimą, mėgins nugalėti (būti gudresniu, pastatyti į vietą ir pan.), taip pat. Veiksmui įsisiūbavus jau gali būti sunku ir atsekti, kurio gi žaidimo “partnerio” didesni nuopelnai kuriant konfliktą – ar to “sunkaus” tipo, išprovokavusio jūsų “kovinę” reakciją, ar jūsų paties.
Na, o jei jau imame svarstyti, kas ir ką išprovokavo konfliktui, tai gal verta užduoti ir dar vieną klausimą: Kas paprastai paskatina (ar išprovokuoja) tuos “sunkaus charakterio” žmones žengti pirmąjį nekonstruktyvų žingsnį konflikto link? Palyginimui įsivaizduokite situaciją: Romas pavogė ir apgadino kaimyno Tado dviratį, paliktą lauke prie savo namo laiptinės durų. Kas kaltas? Žinoma, vagis – tai Romas. Jis ir bus teisiamas bei baudžiamas. Kas išprovokavo vagystę? Gal – Romo polinkis vagiliauti. Bet ar tik? Na, sakykim, dviratis buvo neprirakintas… Jei taip, kai kurie kaimynai jau, žiūrėk, ir mestelės: “pats kaltas, reikėjo saugoti”. O jei dar tas dviratis buvo pastatytas po Romo langu tiesiai ant gėlių lysvės, kurią Romas kuo kruopščiausiai prižiūri? Na, tuomet atsiras kaimynų, kurie būtinai pasakys: “Taip jam ir reikia, tam Tadui, nėra ko po gėlynus važinėti”. Ir galiausiai, gal Tadas, įsigijęs naują brangų dviratį, buvo ėmęs riesti nosį prieš visus kaimynus, o ypač prieš Romą, važinėjantį senutėliu kledaru, ir kiekviena proga vis pasipuikuodavo savo turtu ir savo galimybėmis: “Žiūrėkit, na, argi jis ne puikus? O ir kaina gera – tas tūkstantis litų juk šiais laikais nelabai ką ir bereiškia.”. Ir jei viskas būtų klostęsi tikrai šitaip, tikriausiai dauguma kaimynų jei ne garsiai, tai bent jau širdies gilumoj pasidžiaugtų: “Ot gerai pamokė jį tas vaikis, pamaivą šitą!”.
Taigi, kodėl viskas taip susiklostė, kas labiau kaltas, ir kas “pirmas pradėjo” –– spręskite patys… Ir ne tik šitoj dviračio vagystės situacijoj, bet ir kilus kiekvienam konfliktui. Beje, kaip ir kitą klausimą: kas – provokatorius, o kas – nusikaltėlis, ir kuris iš jų šįkart ir buvo tas „sunkusis“ tipas.

Jei tai atrodo gana painu, gal pradėkim nuo to, kas ir kam atrodo „sunkūs“ žmonės.
Bičiuliais kolegų tarpe dažniausiai tarsi netyčia tampa kažkuo panašūs į mus pačius. Na, pavyzdžiui, visai lengva drauge įsivaizduoti dvi pleputes, mėgstančias ir visad turinčias apie ką pasišnekučiuoti. Lygiai taip pat – gerai organizuotą kelių rimtų, konkrečių, ir dalykiškų kostiumuotų vadybininkų kompaniją, arba – atsipalaidavusių, laisvai bendraujančių „amžinų fantazuotojų“ būrelį, vis nutaikantį progą pafilosofuoti ir kurti naujus planus. O štai tie žmonės, kurie pagal savo asmenybės tipą, temperamentą bei psichologinius prioritetus yra visai priešingi mūsų pačių būdui, kaip tik ir gali pasirodyti mums esą ne savi, sunkiai suprantami, arba, kitaip sakant – tiesiog „sunkūs“. Net jei ir iš pradžių šie skirtumai žavi, ilgesnį laiką dirbant kartu pamažu ima darytis aišku, kad visa, kas žavu, nublanksta prieš tai, jog bendraujant reikia nuolatinių pastangų – nesvarbu, ar prisiderinimui, ar, atvirkščiai – „atsilaikymui“.

Taigi, kai kurie kolektyvo nariai gali mums atrodyti „sunkūs“ bendravime vien todėl, kad yra tiesiog kitokie nei mes, ir todėl jų elgesio, darbo ir šiaip gyvenimo stilius mums bus paprasčiausiai neįprastas ir nepatogus.
Šitai labiau pastebėsime ypač tuomet, kai susidursime su turinčiais itin ryškiai išreikštų charakterio bei asmenybės ypatumų. Na, pavyzdžiui, šiek tiek ekstravertiškas žmogus bus puikus pašnekovas bet kuriam, todėl jis dažniausiai ir mėgiamas aplinkinių. Be to, toks ekstravertiškas darbuotojas neretai tampa bet kurios komandos ar draugijos siela – taigi, be jo sunku įsivaizduoti ir dalykinį darbo grupės susirinkimą, ir neformalų komandos pasibuvimą. Tačiau itin stiprus ekstravertas tų pačių šnekaus ir lengvai bendraujančio žmogaus savybių turės tiek, kad tai jau taps nebe jo privalumu, o greičiau trūkumu. Dėl to tokiam darbuotojui kolegos gali priklijuoti „sunkaus tipo“ etiketę. Ir net kitų ekstravertų tarpe jis gali būti laikomas sudėtingu bendravime žmogumi.
Lygiai taip pat „sunkiu“ gali tapti ir pernelyg jautrus žmogus, ir tas, kuris, atvirkščiai, visai nereiškia emocijų. Kaip ir tas, kuris yra perdėm smulkmeniškas ir pedantiškas, arba tas, kuris gyvena vien vizijose tarsi visai atitrūkęs nuo realybės ir neatkreipia dėmesio ne tik į smulkmenas, bet ir į reikšmingas kasdieninės rutinos detales.

Vadinasi, „susibendrauti“, ypač darbo kolektyve, kur tenka tvarkyti aibę dalykinių reikalų, gali būti sunku ne tik su kitokiais nei patys esame, bet ir su tais, kurie yra itin ryškios, spalvingos, išsiskiriančios asmenybės. Tik gal geriau tuomet juos vadinti ne „sunkiais“, o „ypatingais“ ar „įdomiais“ – tuomet ir bendravimas su jais taps ne sunkus, o įdomus…
Arba – dar geriau, ir, ko gero, teisingiau būtų tuomet ne vadinti kažką kitą sunkiu, o tiesiog pačiam sau prisipažinti, kad „man su juo yra sunku“. Šitaip pasukę problemą kitu kampu, nustosime piktintis ir ieškoti kaltų, o svarbiausia, lengviau priimsime pašnekovus tiesiog tokiais, kokie jie yra – nepriekaištaudami jiems dėl to. Pradėję vis dažniau ir dažniau vadovautis tokiom teigiamom nuostatom kolegų atžvilgiu, netrukus pastebėsite, kad ir jie, ir pats bendravimas jus erzina mažiau, o ir rezultatai aiškiai geresni.

Kita dalis „sunkaus“ būdo žmonių – tai mėgstantys manipuliuoti kitais.Dažniausiai iš jų niekad nežinai, ko tikėtis, todėl laukti imi paties blogiausio. Ir, kaip patirtis rodo, ne be reikalo: dažniausiai, pabendravus su tokiais „manipuliatoriais“, galiausiai pasijunti it musę kandęs, ir net pats nesupranti, kas nutiko – lyg ir normaliai pradėjote pokalbį, o štai pabaigoj arba buvot priverstas pasakyti (gal – padaryti) tai, ko nenorėjote, arba ėmėte jaustis „be kaltės kaltu“ dėl kokios nors situacijos, arba pasijutote besąs „kvailio vietoje“ ir t.t ir pan. Žodžiu, po pokalbio su kai kuriais žmonėmis nuotaika ir savijauta lieka garantuotai sugadinta. Kaip jiems tai pavyksta?
Įsivaizduokite, kad kiekviename iš mūsų yra tarsi ne vienas „aš“, o keletas „vidinių žmogeliukų“. Vieni jų kalba „suaugusiojo“ balsu ir yra konkretūs, dalykiški, atviri ir tiesūs, draugiškai nusiteikę, neslapukaujantys, žino, ko nori, ir kalba apie tai. Greta šio „Suaugusiojo“ kiekviename iš mūsų dar gyvena „Vaikas“, į viską reaguojantis emocingai. Kartais jis būna žaismingas, džiugus, kartais – piktas arba išdykęs, o kartais jis jaučiasi nuskriaustas ir visų apleistas. Taip pat dar yra ir „Tėvas“ – globojantis, patariantis arba nurodinėjantis ir kritikuojantis. Darbe, žinoma, dalykinis bendravimas (iš „Suaugusiojo“ pozicijos) būtų pats priimtiniausias. Ir paprasčiausias. Bet tie kiti žmogeliukai nemiega ir sąmoningai arba ne (o dažniausiai kaip tik būtent taip) irgi ima reikštis ir įsikiša į pokalbį. Jei jie įsiterpia bekalbant tam žmogui, su kuriuo bendraujame, prakalbina ir mūsų pačių „Vaiką“ bei „Tėvą“. Pavyzdžiui, jei pašnekovo „Vaikas“ prabyla į mūsų „Tėvą“, šis atsako imdamas globoti ir guosti arba kritikuoti ir nurodinėti. (Žinoma, gali būti ir atvirščiai.) Visa tai dar būtų nieko – juk kokį vaidmenį tas, su kuriuo kalbamės, mums pasiūlė, tokį ir atliekame. Tačiau manipuliatorius tuo ir skiriasi nuo atvirai bendraujančių, kad vaidmenis, kurių imasi, jis nuolat keičia – tokia jau jo taktika. Todėl netrukus jis jau įjungia į diskusijas ir savo“Tėvą“. Dabar jau mes imame nebesusigaudyti, kas ir kaip, arba – kaip tik susivokiame, kad buvome apdumti, dėl to pasimetame, įsižeidžiame ar imame pykti ir – čia tai jau garantuotai – susierziname. Žodžiu, kai manipuliatorius, pasinaudodamas „Vaiku“, esančiu manyje ar „Tėvu“, taip pat esančiu manyje, padaro savo juodą darbą, aš jaučiuosi blogai, o jis pats – gavęs tai, ko norėjo.

Dabar ir vėl norisi paklausti – ar tie žmonės iš tikrųjų yra „sunkūs“ ar jie tiesiog mums atrodo „sunkūs“? Kadangi kitų pakeisti negalime, o save ir savo reakcijas – taip, pabandykime pagalvoti, kaip turėtume elgtis, kad patys neįsiveltume į konfliktą, kitaip sakant – kaip neužkibti ant mėgėjų pamanipuliuoti užmesto jauko. Jei neturėtume „Vaiko“, reaguojančio emocijomis, ir „Tėvo“, žinančio, kaip viskas turi būti ir už viską prisiimančio atsakomybę, tai ir neužkibtume, nes būtent šios mūsų asmenybės dalys linkusios tai daryti. Įvertinus tai, matyt, geriausia išeitis būtų, susidūrus su manipuliatoriumi, ir norint neįsivelti į konfliktą, „išlaikyti“ tvirtą „Suaugusiojo“ poziciją. Kaip tai padaryti? Štai keletas patarimų:
• Pirmas patarimas – nepamirškite, kad „Suaugusiojo“ dalis žmogui augant susiformuoja vėliausiai, taigi, ji yra pati jauniausia. Kad „Vaikas“ (pati seniausia dalis) ir „Tėvas“ neįsižeistų ir patys neimtų kovoti su savo „Suaugusiuoju“, neignoruokite jų, priešingai – pripažinkite juos.
• Išmokite atpažinti „Vaiką“ savyje ir paklausykite, ką jis sako: kur jo jautriausios vietos? ko jis bijo? kaip jis išreiškia savo emocijas? kas jį džiugina? ko jis nori?
• Išmokite atpažinti savyje „Tėvą“, išgirskite, ką ir kada kalba jis: kokius paliepimus jis dažniausiai duoda? kada jis būna labiausiai nekantrus ir reiklus? kaip tai pasireiškia?
• Būkite jautrūs taip pat ir kitame žmoguje esančiam „Vaikui“, kalbėkitės su juo, pripažinkite jį, reikalui esant ginkite, skatinkite jo kūrybiškumą. Ir prisiminkite, kad jam reikalingas palaikymas – bandydami kritikuoti, nurodinėti, sulauksite „maištaujančio vaiko“ reakcijos.
• Tai, ko mes bijome kitame žmoguje – tai jo „Tėvo“ dalies. Neįmanoma susidraugauti su tuo, ko bijai. Todėl jei matote, kad kitas kalba iš „Tėvo“pozicijos, vistiek stenkitės matyti ir jo „Vaiką“ bei kreiptis į jo „Suaugusįjį“.
• Racionalioji „Suaugusiojo“ dalis dirba lėčiau nei spontaniškoji „Vaiko“ ir ryžtingoji „Tėvo“. Todėl jei reikia – duokite papildomo laiko savo „Suaugusiajam“. Tiesiog suskaičiuokite iki dešimties – taip palauksite, kol jis apdoros informaciją ir jau galės atskirti, kur čia reiškiasi „Vaikas“, kur „Tėvas“, ir kaip yra iš tikrųjų.
• Jei kilus diskusijai dvejojate, geriau susilaikykite. Taip neišleisite neapgalvotų savo „Vaiko“ ir „Tėvo“ reakcijų. Stiprus „Suaugęs“ gali patylėti. Ir jei tik veido išraiška ir poza neparodys, kad tai įniršusio ir visa išmanančio „Tėvo“ tyla, pašnekovas mokės įvertinti „Suaugusiojo“ pastangas.
• Padėkite savo „Suaugusiajam“stiprėti stiprindamas ir aiškiai susidėliodamas savo vertybių sistemą. Be jos jis negalės priimti aiškių sprendimų.

Be to, bendrauti „Suaugusiojo“ lygmenyje, kaip lygius su lygiu, bus lengviau, jei mokysimės nežiūrėti į kitą asmenį iš aukšto – kaip į „sunkų“, „blogietį“ ar kaip į kažkokį „su defektu“, t.y., jei stengsimės priimti jį tokį, koks yra, ir tiek. Juk nei asmenybės tipas, nei charakteris ar būdas nėra nei geri, nei blogi – jie tiesiog skirtingi. Dėl tokių asmenybės skirtumų net ir tai, kaip suprantame, kas yra tas konfliktas, ir kaip reikia jį spręsti, skiriasi. Štai ekstravertui gali atrodyti, kad kilus nesutarimams, reikia tuoj pat viską išsiaiškinti, t.y. – aptarti, pasišnekėti. „Tik duokite galimybę išsikalbėti – ir viskas bus gerai“, – pasakytų jis. Tuo tarpu tylesniam intravertui tokioj situacijoj galbūt galvoje tėra vienintelė mintis: „Palikite mane vieną, palikite mane ramybėje – dar pora žodžių, ir aš nebeišlaikysiu…“. Taigi, poreikiai skirtingi, ir ne todėl, kad vienas kuris būtų blogesnis ar „piktybiškas“. Ar įmanoma atrasti abiem pusėm priimtiną sprendimą? Ekstravertas galėtų suprasti, kad jo kolega nori „pertraukos“ vis aštėjančioje diskusijoje, o ne „bėga iš įvykio vietos“. Tuo tarpu intravertui derėtų sudaryti galimybę savo pašnekovui išreikšti nuomonę – jis juk to siekia ne todėl, kad nori išlieti pyktį, bet todėl, kad bando rasti išeitį. Gal įmanomas, sakykim, kad ir toks sprendimas – raštu laiške išdėstyti savo mintis, kad visa tai galima būtų ramiai vienumoje perskaityti ir vėliau aptarti?
Tie, kurie yra orientuoti į tikslą ir sprendimus priima remdamiesi visų pirma objektyvumo principu, konfliktą pirmiausiai mato kaip apsikeitimą skirtingomis nuomonėmis, taip pkaip būdą tas nuomones suderinti ir, jei įmanoma, rasti bendrą požiūrį. Jie norėtų, kad ir kita pusė stengtųsi išlaikyti šaltą ir racionalų protą, o labiausiai bijo ir negali pakęsti, kai aiškinantis darbo problemas kažkas negali apsieiti be ašarų… Tuo tarpu tie, kurie spręsti linkę labiau subjektyviai, vadovaudamiesi taip pat ir jausmais bei atsižvelgdami į žmonių, kuriuos liečia aptariami dalykai, emocijas bei būsenas, tie žmonės konfliktą apibūdins kaip apsikeitimą nuomonėmis, kurio metu yra priversti jaustis nemaloniai, dažniausiai, jų manymu, tokios konfliktinės situacijos neapsieina be pykčio, įžeidimų ir nusivylimo. Jie gi norėtų, kad aiškinantis reikalus būtų atsižvelgiama ir į jų asmenybinius poreikius („noriu, kad laikytum mane žmogum – ar supranti, kaip aš turėčiau jaustis?“). Jau vien priėmus šiuos abu požiūrius kaip galimus ir kaip vienodai „pateisinamus“ (jis nėra piktas ir nejautrus žmogus, jis tiesiog „racionalas“; arba – jis nėra nepusiausviras verksnys, ir ašaroja ne tam, kad mane pribaigtų – jis tiesiog jautresnis nei aš), būtų lengviau rasti abiem pusėm priimtiną išeitį.

Na, ir pabaigai norėtųsi priminti toltekų – senovės Meksikos dykumų gyventojų – išmintį:
„Nepriimkite nieko asmeniškai. Jūs neturite nieko bendra su tuo, ką daro kiti. Jų žodžiai ir veiksmai yra jų pačių tikrovės ir vaizdinių projekcija. Būdamas atsparus kitų žmonių nuomonėms ir žingsniams, netapsite bereikalingos kančios auka.“ (Don Miguel Ruiz. Keturios toltekų išmintys)

Jei jau susidūrėte su žmogumi, su kuriuo jums sunku, nemanykite, kad tai „likimo rykštė“ ar kažkokia bausmė jums. Priimkite tai kaip pamoką, kurią išmokęs tapsite truputį dar išmintingesniu, brandesniu, gal – laisvesniu…