Pamoka apie tai kaip reikia surengti gerą produkto prezentaciją (Iš knygos “Kaip parduoti ratą”)

Šaltinis: Jeff Cox, Howard Stevens (2005). Kaip parduoti ratą. Vilnius

“Kitas Kasijaus, kaip pardavėjo, sugebėjimas, kurį jis bu­vo meistriškai įvaldęs – tai gaminių prezentacijos, potencia­lių pirkėjų supažindinimas su jais. Šioje srityje Kasijus ne­turėjo lygių.

Prezentacijos metu pardavėjas, be abejo, parodo, demonst­ruoja pirkėjams savo gaminį. Tačiau kai tokią prezentaciją or­ganizuodavo Kasijus Sandorininkas, tai ji niekada nebūdavo sausa, racionali. Tai visada būdavo labai įdomus, kartais net panašus į tikrą spektaklį renginys. Jis visada stengdavosi paro­dyti, kad jo parduodamas gaminys duos didžiulį pelną pirkėjui.

Nors dažnai Kasijus savo gaminius pristatydavo individu­aliai kiekvienam potencialiam klientui, tačiau kartais jis sureng­davo tokias prezentacijas šimtams žmonių. Jos jau būdavo ne šiaip sau Rato prezentacijos, o reikšmingi įvykiai.

Vieną dieną Maksas ir Minė, beskrisdami su Kasijum, pa­siekė gan didelį miestą.

– Na, atrodo, kad tai perspektyvi vietelė, – tarė Kasijus, jiems skrendant pro miesto vartus.

– Ir ką mes pirmiausia aplankysime? – paklausė Maksas.

– Nieką. -Nieką?

– Matote, niekada neteko čia būti. Taigi neturiu jokios informacijos.

– Tai ko čia tada atvykome? Kaip jūs čia ką nors par­duosite?

– Palaukite ir pamatysite, – atsakė mūsų šaunusis pardavėjas. Vos tik skraidantis kilimas nusileido, jis nuėjo tiesiai į miesto

naująjį amfiteatrą ir už pinigus išsinuomojo jį kitai dienai. Po to nuėjęs į forumą iškabino ten tokį skelbimą:

RYTOJ VIDURDIENĮ!!!

Miesto amfiteatre nepakartojamasis Kasijus

pats asmeniškai stumdys tonos svorio akmenį plikomis rankomis!!! Šiame stulbinančiame reginyje nebus jokiy dramblių, kupranugarių ar arkliy. To dar nematė nė vienas jūsų puikiojo miesto gyventojas. Jei jam nepavyktų tq padaryti, tai kiekvienas žiūrovas gaus po 5 šekelius! Bilietai prie įėjimo. Kaina – T šekelis. Laukiame jūsų! Nepraleiskite progos!

Kitą dieną vidurdienį visos vietos amfiteatre iki pat viršaus buvo užimtos.

Kasijus pakilo ant scenos ir išrėžė trumpą ugningą kalbą žiūrovams dar labiau sujaudinti. Po to praskleidė užuolaidą ir žiūrovai išvydo scenos viduryje tonos svorio akmens luitą -aišku, užkeltą ant Makso Ratų ir Ašių.

Kad žiūrovai patikėtų, jog akmuo iš tiesų toks sunkus, kaip sakyta, jis pakvietė kelis savanorius iš pačių žiūrovių ir pasiūlė jiems pamėginti pakelti akmenį. Kai visi pamatė, jog jiems nie­ko neišeina, Kasijus davė ženklą fanfaroms ir trimitams. Po to jis pradėjo pats vienas plikomis rankomis stumdyti didžiulį ak­menį nuo vieno scenos krašto prie kito.

Žiūrovai apstulbo.

Kad jiems nebūtų gaila už bilietą sumokėtų pinigų, Kasijus pratęsė spektaklį, kraudamas ant akmens luito kitus sunkius daiktus – mažesnius akmenis, rąstgalius, grūdų maišus – ir to­liau lengvai stumdydamas visa tai po sceną. Kai krovinys tapo per sunkus vienam Kasijui, jis vėl pasikvietė iš salės kelis žiū­rovus ir jie visi kartu dabar stumdė šį krovinį pirmyn ir atgal.

Kartu jis be perstojo aiškino, kokios didžiulės naudos gali tikėtis kiekvienas tokių Ratų savininkas.

Aišku, kai kurie žiūrovai apgailestavo, kad Kasijui pavyko padaryti tai, ką buvo pažadėjęs, ir jie negavo tų penkių šekelių. Tačiau demonstravimui pasibaigus Kasijų apspito nemažas žiū­rovų būrelis ir jis pradėjo derėtis su potencialiais pirkėjais.

Imdamas iš žiūrovų po šekelį už bilietą, Kasijus padengė šio renginio organizavimo išlaidas. Reprezentaciją išnaudojo ne tik gaminiui pademonstruoti, bet ir informacijai rinkti. O iki vakaro Kasijus išpardavė visus į miestą atsigabentus Ratus bei pririnko užsakymų dar kelioms dešimtims.

– Tai štai,—tarė Kasijus po to, šluostydamasis nuo akmens stum-dymo suprakaitavusią kaktą, – tenka daryti viską ko tik reikia. “