Profesionalaus pardavėjo atminties lavinimas – ar tai menas?

Turbūt daugeliui iš Jūsų teko atsidurti tokioje nepavydėtinoje situacijoje, kai susitinkate su jau pažystamu klientu, bet niekaip negalite prisiminti jo vardo… Spėkite kaip jis tuo metu jaučiasi, kai bandote jį prisiminti? Ar Jūs patys pirktumėte iš tokio vadybininko, kuris net negali prisiminti Jūsų vardo? O ką jau bekalbėti apie Jūsų ruošiamosi įsigyti prekės  pristatymo laiku?:) Kad palengvinčiau profesionalių pardavėjų gyvenimą  – paviešinu įdomią informaciją apie atminties lavinimą.

Šaltinis: SILVIJA LAIR (1997). Atmintis lavinimas

“Užmiršti yra įgimta

Kai užmirštame, iš galvos mums dingsta atsiminimai. Ar jie dingsta negrįžtamai, ar tai tiesiog tuo momentu atsiradęs nesugebėjimas atsiminti kokį nors vardą, įvykį ar vietą? Įsivaizduokite, koks būtų jūsų gyvenimas, jei turėtumėte atsiminti viską, ką sužinojote arba išgyvenote per visą dieną.

Pavyzdys

Andrius dirba barmenu. Darbo metu jis įsisavino ir neįtikėtinai išvystė sugebėjimą atsiminti, ko kuris svečias pageidauja. „Kavinėje vadovaujuosi daugiausiai regimąja atmintimi. Įsimenu, kur sėdi kiekvienas klientas, kiek jam gali būti metų ir kaip apsirengęs. Kai vėliau prie baro ruošiu padėklą su gėrimais, sudėlioju juos pagal tai, kur kas sėdi. Šitaip atsimenu net dvidešimt užsakymų ir nesusipainioju”.

Laimė, Andriaus užmaršumas yra nedaloma jo atminties dalis. Ką jis darytų, jei visa tai, ką per dieną įsikala į galvą, atsimintų ir po darbo? Bet tiems, kuriems konstatuojama vadinamoji hipermnezija*, tai atsitinka. Visame pasaulyje tokių žmonių tėra kelios dešimtys. Jie aistringai skaito, pavyzdžiui, telefonų knygas ir tiesiog įsigyvena į skaičių eilių įsiminimą . Skaičiai jiems yra kerintis pasaulis, kuris sužadina fantaziją. Visgi šis fantazijos ir kūrybos perteklius jiems tėra nesuskaičiuojamų neusipratimų ir blogio prisitaikymo prie realybės šaltinis.

Rusų psichologas A.R Lurija aprašė būtent tokį žmogų – tūlą Venjaminą, kurio atmintis buvo stebuklingai gera. Venjaminas atsimindavo kiekvieną detalę, atmintinai išmoko ilgiausius žodžių sąrašus, didžiausias skaičių lenteles ir galėjo tai atsiminti netgi po dešimties metų. Skaitydamas jis įs vaizduodavo net menkiausias smulkmenas, kurios vėlia jam grūdosi galvoje ir kliudė suvokti tekstą. Pateiksime jums keletą jo asociacijų. Skaitydamas sakinį: „N buvo atsirėmęs į kamieną,” – apie tai sakydavo: „Matau žmogų tamsiai mėlynu apdaru, jis jaunas ir lieknas; N – gražus vardas, jis remiasi į didelę liepą,
po jo kojomis žolė, o aplink yra miškas”. Skaitydamas toliau, aptikdavo naujų dėtalių, kurios prieštaraudavo iki tol buvusioms fantazijoms, todėl nelikdavo nieko kito, kaip jas pakeisti: „Aha, N dėmesingai apžiūrinėjo parduotuvės vitriną, vadinasi, jis ne miške ir ne sode, o gatvėje. Tada…”

Ar turėtumėm pavydėti žmogui tokios stebuklingos atminties, kuri yra nukreipta į vieną siaurą sritį ir trukdo adaptuotis gyvenime? Pabrėžiame, kad užmaršumas yra nedalomas normaliai funkcionuojančios ir dažnai naudojamos atminties, pvz., Kristupo, Agnės ar Sabinos, dalis.

Pavyzdys

Viena iš garsių neeilinės atminties asmenybių buvo W. A. Mocartas. Būdamas keturiolikos, Sik`to kapeloje išgirdo Allegrio miserere. Po vienintelio  perklausymo jis be problemų užrašė visą kūrinį natomis.

Žodis „atmintis” yra pernelyg įprastas, todėl kalbėsime apie skirtingas jos rūšis. Dvi pagrindinės – „trumpalaikė ir ilgalaikė atmintis” – bus tinkamas modelis, norint trumpai aptarti įsiminimo procesą. Trumpalaikė atmintis leidžia mums akimirksniu panaudoti visus duomenis ir informaciją, o ilgalaikės atminties dėka viską, kas reikalinga, prisimename po kelių minučių, valandų ar metų. Laiko atžvilgiu atmintis skirstoma į tris stadijas: momentinę, vadinamą sensorine arba tiesiogine, trumpalaikę ir ilgalaikę atmintį.”