Šiame kolektyve esate naujokas ir – ką?

Autorius: Eglė Masalskienė

Šaltinis: http://www.nlpcentras.lt/

Neseniai vienas vyrukas, pavadinkim jį Tomu, geras savo srities specialistas, kone dešimtmetį pragyvenęs užjūriuose, papasakojo savo situaciją, vienu metu tapusią jam kone problema (vėliau vistik viskas sėkmingai išsisprendė):
Taigi, Tomas sugrįžo tvirtai įsitikinęs, kad tai, ką jis gerai moka ir išmano, galės lengvai pritaikyti Lietuvoje.
Nes tai – labai nauja, nes tai – sritis, kuri mūsų krašte dar beveik visai „nejudinta“, nes tai – gali padėti verslo įmonėms uždirbti didesnį pelną ir t.t ir t.t…. Kalbėti apie tai jis galėjo ilgai, informacijos iš tiesų turėjo daug, o iškalbos – taip pat. Žodžiams padėjo energingi gestai, primenantys italų ar pietų Amerikos filmų herojų bendravimą, ir taip jau mažai mūsų krašte suprantamai sričiai pikantiškumo dar teikė nežymus, bet vistik juntamass akcentas, o greitas kalbos tempas jokiam pašnekovui neleisdavo ne tik nuobodžiauti, bet ir apskritai per daug atsipalaiduoti…
Tačiau, didžiausiam Tomo nusivylimui, nepaisant jo aktyvių veiksmų ir entuziazmo, niekas nejudėjo – įmonių vadovai kažkodėl nenorėjo ne tik pirkti jo paslaugos, bet ir apskritai ilgėliau kalbėtis apie tai. „Mums gerai ir taip“, – sakydavo. Panašia veikla užsiimantys specialistai taip pat į jį žiūrėjo įtariai, ir, nors kai kuriom jo idėjom ir pasinaudodavę, toliau bendrauti, o juo labiau – bendradarbiauti, nebuvo linkę.
Vėliau Tomas mums prisipažino, kad tuomet jam jau kirbėjusi mintis susirinkti daiktus ir grįžti atgal į ten, iš kur atvykęs: juk – Lietuvoj, tokiam užkampy, nei jis, nei jo kvalifikacija nereikalingi. Žodžiu, nepaisant visų pastangų, Tomas pasijuto nepriimtas.
Pirmiausiai kalbėdamiesi mes aptarėme tai, kad iš tiesų jis, nors ir gimęs, augęs bei mokęsis Lietuvoj, įmonių ir žmonių, kuriuos jis kalbino verslo reikalais, atžvilgiu buvo ne „sugrįžėlis“, o tiesiog naujokas. Po to trumpai pasikalbėjome apie tai, kaip naujokas turėtų elgtis ir ką daryti, kad jis būtų priimtas, ir priimtas būtent toks, kokiu jis save ir norėtų pateikti. Kai susitikome po mėnesio, nustebome – su mumis neskubėdamas, ramiai ir užtikrintai bendravo tarsi kitas žmogus. Na, jis tebebuvo energingas ir kalbėjo gana greitai, bet … žodžių kiekio jam užteko jau kur kas mažesnio, o žvilgsnis nebebėgiojo nuo vieno objekto prie kito, bet kuo ramiausiai sekė, kas vyksta aplink. Tomas buvo kitoks ir, svarbiausia, į aplinką jis reagavo kitaip. Jis nebesibrovė. Nes jau buvo priimtas. „Taip, viskas gerai, verslas ėmė važiuoti“, – patvirtino ir jis pats.

Kas atsitiko? Ir ką tas žmogus padarė kitaip?
Na, bet pradėkim apskritai nuo naujoko situacijos…

Karts nuo karto mums visiems gyvenimas susiklosto taip, kad vienur ar kitur tenka pabūti naujokais. Įstojame į uždarą klubą, tampame neformalaus būrelio ar kokios nors solidžios organizacijos nariais, nusipirkę naują butą įsiliejame ir į naują namų bendriją, galų gale radę naujų draugų įsigyjame ir naują pažįstamų ratą… Kur bebūtumėt naujoku, pradžioje šiokios tokios įtampos dozės neišvengsite. Tik, žinoma, įtampa tai dar nėra blogai! Juk jei jos bijosite, norėsite, kad ta nelemta naujoko būsena kuo greičiau pasibaigtų, ji, aišku, ir pasibaigs, tik ar būsite pasinaudoję visomis jos teikiamomis galimybėmis – čia jau kitas klausimas. Neseniai internete, viename forume, beieškodama atsiliepimų, kaip žmonės jaučiasi keisdami darbą, užkliuvau už įdomaus pasisakymo, gerokai išsiskiriančio iš kitų – mergina rašė, kad jai labai patinka būti naujoke, kad ta būsena įneša į gyvenimą malonaus jaudulio, „veža“ ir „aktyvina“, ir nors šiuo metu ji neketinanti keisti darbo, su šiokia tokia nostalgija prisimenanti paskutiniuosius kelis kartus, kai tai teko patirti. Jei tai skaitydami stebitės – nieko nuostabaus, nes dauguma žmonių tokios įtampos vengia. Ir vis tik norėtųsi patarti pasinaudoti šios keistuolės išsakytomis mintimis ir pirmiausiai atrasti čia (kaip ir kiekvienoje kitoje situacijoje) kažką, kas „veža“ – kažką labai smagaus ar įdomaus…

Na, bet dažniausiai ir labiausiai tai, lyginant su kitomis situacijomis, tikriausiai jaudina darbo keitimas. Nenuostabu – čia juk praleidžiame tiek daug laiko, o, be to, nuo to, kaip viskas susiklostys, labai tiesiogiai priklauso ir gerbūvis, ir savęs vertinimas, ir apskritai pasitenkinimas gyvenimu. Taigi, esu naujokas kitame darbo kolektyve, ir – į galvą nejučia ateina mintys – kas man patars, kaip elgtis?
Išgirdus tokį klausimą, taip ir norisi paklausti: „Kaip elgtis, kad … – ką?“. Juk nuo atsakymo į šitą klausimą viskas ir priklausys.

Dažniausiai, kiek teko skaityti straipsnių panašiomis temomis, juose orientuojamasi į tai, kad tas, kam straipsnis su patarimais skirtas, kažkodėl labiausiai turėtų norėti pritapti, patikti ir neapsikrauti per dideliu darbų krūviu. Bet – visgi būkime atviri sau – ko gi iš tikrųjų norime keisdami darbą?
Paprastai norime, kad kažkas būtų geriau nei buvo ten, kur dirbome anksčiau – daugiau uždirbtume, kiltume karjeros laiptais, įgytume daugiau patirties, būtume labiau gerbiami ir vertinami, geriau jaustumėmės dėl kitokio įmonės ar įstaigos psichologinio mikroklimato ir t.t.. Na, kai kuriais atvejais, kai, pvz., dėl šeimyninių aplinkybių tenka keltis į kitą miestą, ir todėl tenka keisti ir darbą, norime, kad ten viskas būtų tiesiog taip pat gerai, kaip ten, kur dirbome anksčiau. Arba – kad jau taip susiklostė – dar geriau.
Galvodami, kaip atsakyti sau į šį klausimą – ko noriu keisdamas darbą – pamėginkite ne tik žodžiais kuo aiškiau susidėlioti savo lūkesčius, bet ir vaizdžiai, tarsi paveikslėlyje tiesiog pamatyti save naujojoje darbovietėje. Paveikslėlis gali ir judėti, tuomet turėsite kažką panašaus į filmuką. Filmuką apie tai, kaip jūs jau po kurio laiko, sėkmingai praėjus adaptaciniam laikotarpiui, gyvenate ir dirbate būtent čia. Šitaip, pasvajodami, įsivaizduokite, ką darote, kaip atrodote (tai netgi svarbiau), kaip bendraujate su kolegomis, vadovais, galbūt – ir su klientais. Svarbu viskas – kokia jūsų veido išraiška, kokie judesiai, ką sakote, kaip jaučiatės. Dar pagalvokite, o kokį gi įspūdį šis žmogus (t.y. jūs) daro aplinkiniams, kaip jį vertina kiti. Ir galiausiai – ar jums pačiam visa tai patinka.
Dabar jau tikrai galite gana aiškiai suformuluoti, ko norite iš tikrųjų. Ir net jei pagrindinė priežastis, sakykim, didesnis atlyginimas ir geresnės darbo sąlygos, galbūt pajusite, kad ta pačia proga visai norėtumėt ir dar šio to – pvz., nebesijausti kolektyve „amžinai jauniausiu“, kurį galima laikyti vos ne pasiuntinuku, arba atsikratyti prilipusios „atpirkimo ožio“ rolės, o gal – susikurti nebe kruopštaus moksliuko, o draugiško „kompanijos žmogaus“ įvaizdį. Tuomet tegul ir jūsų filmukas būna taip pat ir apie tai – su visom detalėm. „Pasižiūrėkite“ jį savo vaizduotėje vis, beeidamas į naująjį darbą – kad nenutoltumėt savo valia, tegu ir nejučia, nuo savo svajonės.

Na va, o padarius šitą žingsnį, dabar jau galima pamąstyti ir apie tai, nuo ko pradėti ir kokį įspūdį pirmiausiai norite sudaryti naujiesiems savo kolegoms ir vadovams.
Galbūt norite paklausti, ką reiškia – „pirmiausiai“? Manote, nejaugi tie įspūdžiai turi būti du – pirma vienas, o paskui jau kitas, „tikrasis“?
Kaip tik todėl ir siūlome nepamesti ir vis pasižiūrėti savo lūkesčių filmuką – kad tie du įspūdžiai, pirmasis ir „tikrasis“ nebūtų labai jau nutolę vienas nuo kito, ir, svarbiausia, kad pirmasis padėtų antrajam.
Bet kodėl vis tik kalbam apie kažkokį pirmąjį įspūdį?
O todėl, kad… daugelis žinom iš senų laikų atėjusį patarimą: atvykęs ilgesniam laikui į kitą kraštą, nepulk mokyti jo senbuvių, kaip reikia gyventi – pirmiausiai stebėk žmones, suprask ir įsidėmėk jų papročius ir taisykles, pagal kurias jie gyvena; tada išmok tas taisykles ir imk laikytis jų, o tuomet jau galėsi jas ir keisti, siūlydamas naujas, savas. Sako, Aleksandras Makedonietis buvo gerai įvaldęs šį užkariautų kraštų valdymo metodą, ir sulaukdavęs dėl to minimalaus pasipriešinimo…

Taigi, pirmasis dalykas – stebėjimas. Tik jokiu būdu ne stebėjimasis! Pabandykite išmokti stebėti nevertindami to, ką matote. Būkite tarsi videokamera – fiksuokite be komentarų.
Matyk, kas vyksta aplink ir tiesiog priimk tai, kaip neginčijamus faktus. Tai – savita kultūra (nesvarbu – šalies, įmonės, organizacijos…), kuri egzistuoja nepriklausomai nuo to, nori tu, ar ne. Na, ir jei organizacija dar nesubyrėjusi, vadinasi tai turi prasmę. Greit pajusite, kad toks gebėjimas stebėti ir matyti nevertinant yra puikus pamatas pagarbai ir tolerancijai.
Stebėdami galime pamatyti išties daug: kaip kalbama ir bendraujama, kas kam teikia pirmenybę, kada ateinama ir išeinama, kokie žodžiai vartojami, kas (ir kam) galima, ir kas ne. Galų gale – kaip švenčiami gimtadieniai, ir dar daug kitų dalykų. Per tai suvokiame organizacijoje „gyvuojančias“ vertybes, kuriomis tarsi susitarę vadovaujasi dauguma darbuotojų, įskaitant taip pat ir vadovus.
Stebėjimas – tai tarsi buvimas svečiu. Todėl neperlenkite lazdos – kaip sako viena patarlė, svečiu tegali būti tik tris dienas (dvi? keturias?vieną?), vėliau jau tampi dar vienu „šeimynykščiu“, su visom pareigom ir privilegijom, ir taisyklė „kas galima svečiui (naujokui), tas neleistina savam (senam darbuotojui) ima nebegalioti. O tų „naujoko teisių“ yra bent keletas: esu naujokas, ir tai yra pasiteisinimas – GALIU KLYSTI ; esu naujokas, ir tai yra pagalbos prašymas, kurio negalima nepatenkinti – PADĖKIT, PATARKIT ; esu naujokas, ir tai yra tarsi slaptažodis ar „bilietas“ prisišlieti ir įeiti į norimą kompaniją – PRIIMKIT. Pradžioje jomis naudotis galite, tik, žinoma, ne per ilgai.

Stebėjimas reikalingas ne šiaip sau. Jo tikslas – išmokti taisykles, egzistuojančias organizacijoje, prie kurios norime prisišlieti, kad galėtume imti jų laikytis. Taigi, antras dalykas – prisiderinimas. Trumpai sakant, kai norime susikalbėti su pvz. vokiečiu, kalbame vokiškai, kai kalbiname mažą vaiką, nejučia imame kalbėti „jo kalba“ – guguodami ir švepluodami. Toks prisiderinimas sumažina atstumą, padeda užmegzti kontaktą, jis tarsi signalizuoja tai naujajai aplinkai: „esu draugiškai nusiteikęs jūsų atžvilgiu“ , „jūs man esate priimtini, jūs man taip patinkate, kad net noriu būti panašus į jus“. Ką daryti konkrečiai? Susipažinkite su žmonėmis, įsidėmėkite jų vardus, pasikalbėkite apie kitus, ne darbo reikalus. Taip pat pasakokite apie save, pirmas prieikite susipažinti, taip parodydamas domėjimąsi ir pagarbą tiems, su kuriais ruošiatės kartu dirbti.
Ko gero pastebėjote, kad tai, ką vadiname prisiderinimu, galime vadinti ir „draugiškumo rodymu“. Teisingai. Tik nepersistenkite ir čia – kitaip tai, ką norėjote pateikti kaip draugiškumą, atrodys kaip geriausiu atveju įkyrumas, o gal net ir tam tikras „padlaižiavimas“. Ir, sutikite, ne tik atrodys, bet taip ir bus. Juk nuo tokio suvaidinto perdėto draugiškumo demonstravimo greit pavargsite, ir netrukus viskas apsivers aukštyn kojom – kantrybei trūkus tapsite piktas ir nepakantus.
Nepamirškite ir filmuko, kurį jau turite susikūrę. Dabar, kai jau žinote, kokios taisyklės galioja naujoje aplinkoje, galite ir turite jį pakoreguoti: pasistenkite jame matyti ne tik save, bet ir aplinkinius, jų reakcijas į jus – ką jie jums sako, kaip kreipiasi, kokiu tonu kalba, kaip jums šypsosi, kaip žiūri ir t.t. ir pan.. Gali būti, kad pajusite, jog jūsų idealus savęs vaizdas niekaip nesiderina su tuo, ką esate pastebėjęs naujoje organizacijoje – tuomet arba ta nauja organizacija jūsų, tokio, koks esate (norite būti) nepriims, o ir jūs pats nejaukiai joje jausitės, arba turėsite kažko atsisakyti ir pakeisti savo susikurtą filmuką, drauge, žinoma, keisdamas ir savo lūkesčius. Bet greičiausiai užteks tik kiek pakoreguoti pirminį įsivaizduojamą variantą.

Jei vertybės sutaps, prisiderinti bus lengva. Praktiškai to netgi nereiks specialiai daryti… Ir nieko keisti toliau gali ir nesinorėti. Jei vistik turėsite noro kažką keisti tose taisyklėse, kurių visi čia, naujojoje aplinkoje, laikosi, dabar, kai jau užmegztas kontaktas, bus jau pats metas. Taigi, trečias dalykas – egzistuojančių taisyklių, nuostatų, vertybių keitimas. Jei jau būsite priimtas, jūsų pasiūlymai bus girdimi kaip iš „savo žmogaus“, jumis labiau pasitikės. Čia galite paprieštarauti: savam kaime pranašu nebūsi… Tik jei jau taip, tai tokioje organizacijoje nebūsi tuo pranašu juo labiau tuomet, kai dar tesi nė kojų neapšilęs darbuotojas-naujokas. Jei jau reikalingas autoritetas, jis turi ateiti su kitu, ne naujoko statusu.
Ką konkrečiai galite daryti, kai norite pateikti kitokias – savas, jums labiau patinkančias ar naudingas ir pan. taisykles? Pasakokite istorijas (pvz., „vienoje įmonėje, kur dirba mano draugas…“), pateikite argumentus (jei galite – remdamasis kuo daugiau konkrečių faktų ir duomenų), ypatingai daug dėmesio skirdamas naudos kriterijui; apeliuokite į jausmus („juk esame tokia didelė ir žinoma įmonė…“)…
Dabar prisiminkime mūsų Tomą.
Jis iš tiesų turėjo labai tikslią viziją, ką norėtų daryti grįžęs į Lietuvą, ir to labai siekė. Tačiau stebėti aplinkos, kuri yra čia ir dabar, nesistengė. Kitaip sakant, stebėjo ir stebėjosi, ir atsistebėti negalėjo – kaipgi čia taip, toks nesupratimas, pasaulis jau seniai nuėjo toliau, o tautiečiai tebetrypčioja ir suprasti nenori, mat jų mentalitetas … ir t.t ir t.t…. O kol nematome aplinkos, apie suvokimą, kas ir kaip galioja šioje aplinkoje, nėra ko nė kalbėti – jo tiesiog nėra.
Prisiderinimas? Tomas matė save, savo galimybes, o derintis turėjo aplinkiniai. Tai ir buvo didžiausia kliūtis, trukdanti rasti savo vietą. Kai Tomas padarė atradimą, jog „pakeisti savo vieno elgesį lengviau nei pakeisti visų aplinkinių reakciją į save“, situacija pasikeitė. Įdomiausia, kad pakeitus savo elgesį, kitų reakcija į jį ir į jo siūlomas paslaugas, taip pat pasikeitė. Be jokių papildomų pastangų. Dabar jo pasiūlymų klausosi ne tik tie, į kuriuos jis pats kreipiasi. Ir jis jiems atrodo nebe „pasikėlęs užsienietis“, o „protingas, pasaulio matęs“ žmogus.